Pages

11.11.18

Giedrė: man interakcija su perlais – tai savotiška meditacija, būdas nusiraminti ir grįžti į savo vidinę planetą


Giedre, kokia Tavo Amerikos istorija? Kada atvažiavai? Kodėl?

Mano Amerikos istorija prasidėjo prieš dvidešimt penkis metus, Panevėžio 5-tos vidurinės mokyklos devintoje klasėje. “Atviros Lietuvos Fondas” organizavo konkursą, kurio laimėtojai metus laiko galėjo mokytis svajonių šalyje - Amerikoje. Praėjau visus konkurso etapus ir buvau pasodinta ant atsarginių laimėtojų suolelio. Tą kartą taip ir neišvažiavau,  o tai tik dar labiau sužadino apetitą Amerikai. Pirmą kartą jos paragavau antrame sociologijos bakalauro studijų kurse su “Work and Travel” programa. Aptikau Kaliforniją ir nebegalėjau jos ištrinti iš savo galvos. Vynuogės be kauliukų, sultimis pertekę persikai, kolibriai ir niekad nesibaigianti saulė. Jaučiau, kad turiu grįžti čia gyventi. Užtruko 15 metų ir grįžau.

Kokia buvo pradžia - pirmi mėnesiai, metai?

Su šeima gyventi į Kaliforniją atsikraustėme prieš pusantrų metų. Jaučiuosi, kad vis dar esame pradžios etape ir mokomės adaptuotis prie vietinio mąstymo bei gyvenimo kultūros. Prie kai kurių dalykų pripratome iš karto, pvz. tobulo oro, skanaus maisto, besišypsančių padavėjų ir pardavėjų. Tačiau prie kai kurių dalykų priprasti nėra taip paprasta. Pvz., Lietuvoje jei kažką pažadi, turi ir padaryti. O jei nepadarai, graužia sąžinė. Amerikoje pažadai yra bendravimo forma, kuri paskanina pokalbį, bet retai kada virsta realybe. Ir niekas dėl to nepatogiai nesijaučia. Šiandien pažadi, rytoj pamiršti ir žadi kažką naujo.

Kaip susiklostė/ klostosi profesinis gyvenimas?

Prieš atvažiuojant į Ameriką, 10 metų dirbau reklamos srityje: kūriau prekinius ženklus bankams, rūbams, alui, vaistams, prieskoniams ir t.t. Tačiau giliai viduje visuomet jaučiau poreikį dirbti rankomis. Mano tėčio mama Birutė buvo mezgimo virbalais virtuozė, mamos mama Gražina – piešė įspūdingus peizažus, mano mama Asta kuria poeziją, tekstus dainoms bei užsiima japoniška tapyba, o tėtis Romualdas operuoja kaulus, nors baigęs mokyklą norėjo būti juvelyru. Aš pati tarsi visų šių talentų rinkinys ir atvykusi į Ameriką, turėjau progą išeiti iš savo komforto zonos, iš esmės pakeisti savo profesinį gyvenimą ir pradėti kurti rankomis.  Mano kūrybinis kelias JAV prasidėjo nuo prekinio ženklo "Anchovy"- tai drabužiai vaikams ir suaugusiems, daugiausia iš lino, siuvami Lietuvoje. Jų išskirtinumas - švarios geometrinės formos ir netikėtos spalvų kombinacijos.
Vėliau, netikėtai susidūrusi su raukšlėtaisiais japoniškais perlais, savo kūrybinę energiją nukreipiau į juvelyriką. Raukšlėtieji perlai pirmąkart buvo atrasti 1930 metais, Japonijos ežere Kasumigauara. Savo unikalia forma ir paviršiumi jie labiau panašūs į meteoritus, nei į tradicinius perlus. Įkvėpė ir tai, kad šių perlų ieško moterys. Ama - tai  japonės perlų medžiotojos, nuogos šokdavusios į ledinį vandenį ieškoti perlų. Po vandeniu nekvėpuodamos jos sugebėdavo išbūti net dvi minutes ir nardydavo net sulaukusios 90 metų. Taip gimė Naujausias mano kūrinys - Planeta Kasumi



Tai jautri minimalistinė juvelyrika su retais perlais, kurie savo organinėmis formomis ir raukšlėtu paviršiumi primena kosmines planetas. Man šie netobulai tobuli perlai simbolizuoja vidinę moters planetą - laukinę, jautrią ir niekad nenuspėjamą. Kuriant papuošalų dizainą, man svarbus judėjimo/pokyčio elementas. Planet Kasumi skatina moterį bendrauti su perlu- planeta, jį liesti, žaisti su juo, sukti perlą aplink pirštą ar keisti jo kabėjimo ilgį pagal tos dienos nuotaiką ir aprangą. Man interakcija su perlais - tai savotiška meditacija, būdas nusiraminti ir grįžti į savo vidinę planetą. 




Savo kūryboje mėgstu derinti kuklumą su prabanga: auksą, retus perlus su spalvotomis virvelėmis, kurios suteikia papuošalams lengvumo bei skatina juos nešioti kasdien, o ne laukti progos jais pasipuošti.

Kas Tau svarbiausia

Kaip kūrėjai man svarbu sukurti kažką tokio, kas taptų moters kūno dalimi, kurios ji nenorėtų nuo savęs nusiimti. Kaip moteriai, man svarbu jaustis mylima ir ypatinga.



Kas Tau yra Laimė?

Laimė yra rytais bučiuoti miegu kvepiančius vaikus, nuo medžio skinti ir tiesiai į burną dėti prinokusias trešnes, laistytis vandeniu su vyru ir rasti perlą, kurio dar niekada nemačiau. 

Ar pasiilgsti Lietuvos? Ko labiausiai? 

Pasiilgstu man artimų žmonių ir šiltų vasaros vakarų Užupyje.

Ko tave išmokė gyvenimas Amerikoje?

Susikurti save iš naujo. 

Kuo, tavo manymu, skiriasi Lietuvė moteris nuo Amerikietės?

Amerikietės skirtingose valstijose yra skirtingos. Netgi lietuvės gimę ir užaugę Amerikoje yra labai skirtingos nuo lietuvių, kurios yra gimę ir užaugę Lietuvoje. Man atrodo, kad esminis lietuvės moters skirtumas nuo amerikietės yra nuoširdumas ir alkis tikro bendravimo, be  jokio išskaičiavimo. 

Jei paprašyčiau save apibūdinti vienu žodžiu, ką pasirinktum?  

Kontrastai




P.S. Giedrės kūryba jau sulaukė dėmesio JAV rinkoje. Ateinantį šeštadienį, jau trečią kartą juvelyrė dalyvaus prestižinėje San Francisko menų mugėje - West Coast Craft, į kurią atrenkami įdomiausi ir įnovatyviškiausi kūrėjai iš visos JAV. 
Gruodžio pradžioje Giedrės kūryba pirmą kartą pristatoma Los Andžele - Echo Park Craft Fair  .

21.10.18

Šarūnė, gyvenanti Georgia valstijoje: Amerika išmokė tolerancijos



Šarūne, kokia Tavo Amerikos istorija? Kada atvažiavai? Kodėl?

Mano Amerikos istorija prasidėjo dar mokykloj, kai draugai svaigo ir svajojo apie Ją, o aš kategoriškai sakiau: "Jau aš į tą Ameriką niekada gyvenime nevažiuosiu!" Ir ką, dabar gyvenu Amerikoj ir netgi, sakyčiau, laiminga.
2002 metais vyras išlošė žalią kortelę. Tuo metu jis dėstytojavo KTU ir baiginėjo disertaciją. Aš buvau pirmam Dailės Akademijos magistratūros kurse. Deja, perspektyvos su mūsų specialybėm Lietuvoje neatrodė labai džiuginančios, tai nusprendėm pamėginti. Išvažiavom, kaip ir daugelis, su mintim, kad jeigu ką - grįšim... Po 16 metų aš jau taip nebegalvoju. Bet nesu ir tokia kategoriška, kaip žalioj jaunystėj.

Kokia buvo pradžia - pirmi mėnesiai, metai?

Pradžia buvo emociškai sunki. Ačiū Aukščiausiam, kad turiu tokį gerą vyrą, kuriam verkiau ant peties kokius metus ar pusantrų. Buvo, kad ir abu verkėm...
Atvažiavom 2002 metais visi trys, su dukryte, kuriai buvo trys su puse. Keli lagaminai ir viena studentiška kelionių kuprinė, prikrauta dukrytės žaislų. Pinigų irgi minimaliai... Dabar tai suprantu, o tada, kai skolinomės iš giminių ir pažįstamų, atrodė turim daug.


Pradžioje padėjo draugai, kurie priėmė ir globojo. Tapom kaip ir giminės - jie dabar mūsų vyresniosios dukros krikšto tėvai. Prisimenu pirmą naktį Amerikoje, kai mūsų dukra, paguldyta pas juos į didelę, plačią lovą, apkamšytą didžiausiais meškinais ir kitokiais žaislais, kokius ji tik sapne buvo mačius, paklausė: "Mama, o kada mes važiuosim namo, į mano lovelę?"
Ėjom "kryžiaus" kelius kaip ir daugelis. Pvz., kaip gauti pirmą banko kortelę? Pinigų per mažai, kredito istorijos nėra, nėra ir laiduotojo... Arba, kad galėtum kur nors dirbti Atlantos apylinkėse, reikia mašinos, nes viešojo transporto nėra. Atstumai didžiuliai, ne taip, kaip Lietuvoje, pėsčiomis nelabai kur nueisi. O pinigų mašinai neužtenka (ir vėl). Skolinamės... Vyras nusiperka "mašiniuką" ir kitą dieną dirba benzino kolonėlėj!
Maždaug po mėnesio išsikraustom į nuomojamą pusrūsį. Tada aš pradedu dirbti vaikų darželyje, rekomenduota vienos šaunios vietinės lietuvės. Pradedu dirbti mokėdama angliškai tik "Hi" ir "Bye", nes mokykloj mokiausi vokiečių kalbą... Nebuvo labai blogai, nes dukra buvo kartu... Už ją nereikėjo mokėt, o aš dar algą gaudavau!
Visur vaikščiojau su žodynu... Moterys buvo supratingos, matė, kad labai stengiuosi, tai padėjo kaip galėjo. O po mėnesio tėvams surezgiau sakinį, kaip jų vaikutis praleido dieną! Tikriausiai matė, kad nuoširdžiai stengiuosi, nes per pirmas Kalėdas tėveliai vokeliuose atnešė padėkas (neleistina pagal darželio taisykles).
Vyras perėjo dirbti į Plytelių parduotuvę. Dienomis dirbo ten, o naktimis vis dar benzino kolonėlėj. Dalinomės vienu automobiliu, tiksliau, vyras visur vežiojo, nes aš dar nevairavau. Per pietų pertrauką parlėkdavo, nuveždavo mudvi į darželį ir važiuodavo atgal. O mes dirbdavom "uždaryme", nes daugiau mokėjo.
Taip ir žygiavom į priekį. Aš pradėjau padėti besikuriančiai savaitgalinei lituanistinei mokyklėlei. Tarp vietinių pasigirsdavo: čia tokia menininkė atvažiavo į Atlantą... O ta "menininkė" pampersus keičia...


Kaip klostėsi/ klostosi profesinis gyvenimas?

Nesijaučiu ypatinga verslininkė, bet turiu savo mažytę įmonę, kur siuvu užuolaidas ir kitus namų aksesuarus (patalynę, staltieses, pagalvėles). Vyras padeda kabinti. Manau, kad atradau savo nišą, nes pasiilgstu savo darbo ir myliu tai, ką darau. Mano estetinis skonis nebūtinai visada sutampa su klientų supratimu apie grožį, bet juk kuriu ne sau, o jiems, jų namams. Nepaprastai miela, kai jie džiaugiasi, apkabina, vaišina... Nemažai klienčių tapo draugėmis.
Čia mano kasdieninis darbas, bet norisi ir daugiau. Kartais atidedu tuos įprastinius darbus į šalį ir kūriu tai, kas dūšiai artima. Buvo papuošalų etapas (dabar juos tik sau kuriu), buvo ir kelios parodos. Šiuo metu laiko lieka savo idėjoms įgyvendinti nedaug, bet minčių ir noro netrūksta.

Kas Tau svarbiausia gyvenime?

Nesustoti! Vis judėti į priekį, kad ir mažais žingsneliais. Norisi palikti savo pėdsaką, kažką prasmingo. Pradžioje, tik atvažiavus į JAV, dirbau Lituanistinėj šeštadieninėj mokyklėlėj. Ten mokiau tautodailės ir istorijos. Prieš kelis metus su vyru įkūrėm tautinių šokių grupę "Jievaras". Atlantoj aktyviai dalyvaujam lietuvių bendruomenės veikloj.


Ką Tau reiškia Laimė?

Laimė - maži kasdieniniai momentai, kai aplinkui ramybė. Pvz., tingūs sekmadienio rytai ar net pusdieniai, kai nereikia niekur bėgti, skubėti, kai visi tingiai slampinėjam po namus. Laimė - įvertinti kasdieninės rutinos žavesį.
Žinoma, būna ir didesnių laimės momentų, kai "įveiki" kalną, nugali save...

Ar pasiilgsti Lietuvos? Ko labiausiai?

Tiesa pasakius - kuo toliau, tuo mažiau... Iš pradžių labiausiai pasiilgdavau mamos, artimųju, kultūrinių renginių, produktų, knygų... Po to čia suradom lietuviškus produktus, knygų atsiveždavom, dalindavomės. Padaugėjo lietuviškų kultūrinių renginių.
Maždaug prieš metus mirė Mama ir Tėtis, tai pasijuto, lyg būtų nutrūkęs fizinis, labiausiai su Lietuva jungiantis, saitas. Liko giminės, draugai, bet tai ne tas pats.

Ko Tave išmokė gyvenimas Amerikoje?

Vieno, man svarbiausio dalyko, dar neišmokė, vis tebemokina - pasitikėjimo savimi, savo vertės pajautimo. Čia gyvendama pradėjau suprasti, kiek aš daug moku ir sugebu, bet nemoku to įvertinti! Buvo situacijų, kai pusvelčiau dalinau savo žinias, laiką ir darbą. Nesupratau, kad už tai galima (ir privalu) imti pinigus. Juk kol mokiausi mokykloj, po to Akademijoj buvo kalama, kad mes nieko nesugebam, nemokam...
Be to Amerika mane išmokė tolerancijos. Čia išmokau priimti visokius: kitaminčius, kitos odos spalvos ar seksualinės orientacijos žmones. Man svarbiausia - koks tu žmogus, o ne tavo odos spalva. Stengiamės ir savo mergaitėms tai įdiegti.
Dar išmokau kantrybės. Paprastos, kasdienės kantrybės -  eilėse, spūstyse... Priimti ir nesipiktinti tuo, kas nuo manęs nepriklauso... Let it go (Paleisk - iš angl. k.)
Amerika išmokė ir bendruomeniškumo. Čia labai svarbu tavo "subdivision" bendruomenė - kaimynai, bažnyčia, vaikų mokyklos, šokių būreliai, lietuvių bendruomenė. Tave natūraliai įtraukia į veiklą, bet tuo pačiu tik tiek, kiek pats leidiesi įtraukiamas. Pradedi suprasti, kad tavo kiemas nesibaigia tavo tvora - jis labai didelis. Ir tai jėga!
Aš dar vis mokinuosi atsakingo dalyvavimo vaikų gyvenime. Kai aš augau, tėvai ateidavo į vieną tėvų susirinkimą mokykloje, dar į du šokių kolektyvo koncertus. Čia mes visur bėgam pas vaikus. Savaitgaliais - lietuviška mokyklėlė, gimtadieniai, skautai, šokių konkursai!


Mokykloje kai kurios mamos tokios aktyvios, kad atrodo, kad jos ten gyvena ir namo negrįžta. Manau, kad to perdaug, tai aš dalyvauju tik tiek, kiek būtina. Vis dėlto daugeliu požiūriu aktyvus tėvų dalyvavimas yra labai gerai -  mokyklose daugiau tvarkos.
Amerikoje dar išmokau ragauti - kiek čia visokio maisto ir prieskonių!

Kuo, tavo manymu, Lietuvė moteris skiriasi nuo Amerikietės?

Manau, labiausiai skiriamės išradingumu. Ne tik buityje - nuo superinių sriubų virimo, namų puošybos iki gėlynų ir daržų priežiūros. Mes, lietuvės, savo profesinėse veiklose daug ką matom plačiau, geriau sugebam įžvelgti tarp eilučių.
Beje, prisimenam ir visokias gudrybes, kurias iš močiučių išmokom - taures statyt, vaistines žoleles naudoti.

Jei paprašyčiau save apibūdinti vienu žodžiu, koks pirmas žodis ateina į galvą?

UŽSISPYRUS


Ačiū, Šarūne!