Šarūne, kokia Tavo Amerikos istorija? Kada atvažiavai? Kodėl?
Mano Amerikos istorija prasidėjo dar mokykloj, kai draugai svaigo ir svajojo apie Ją, o aš kategoriškai sakiau: "Jau aš į tą Ameriką niekada gyvenime nevažiuosiu!" Ir ką, dabar gyvenu Amerikoj ir netgi, sakyčiau, laiminga.
2002 metais vyras išlošė žalią kortelę. Tuo metu jis dėstytojavo KTU ir baiginėjo disertaciją. Aš buvau pirmam Dailės Akademijos magistratūros kurse. Deja, perspektyvos su mūsų specialybėm Lietuvoje neatrodė labai džiuginančios, tai nusprendėm pamėginti. Išvažiavom, kaip ir daugelis, su mintim, kad jeigu ką - grįšim... Po 16 metų aš jau taip nebegalvoju. Bet nesu ir tokia kategoriška, kaip žalioj jaunystėj.
Kokia buvo pradžia - pirmi mėnesiai, metai?
Pradžia buvo emociškai sunki. Ačiū Aukščiausiam, kad turiu tokį gerą vyrą, kuriam verkiau ant peties kokius metus ar pusantrų. Buvo, kad ir abu verkėm...
Atvažiavom 2002 metais visi trys, su dukryte, kuriai buvo trys su puse. Keli lagaminai ir viena studentiška kelionių kuprinė, prikrauta dukrytės žaislų. Pinigų irgi minimaliai... Dabar tai suprantu, o tada, kai skolinomės iš giminių ir pažįstamų, atrodė turim daug.
Ėjom "kryžiaus" kelius kaip ir daugelis. Pvz., kaip gauti pirmą banko kortelę? Pinigų per mažai, kredito istorijos nėra, nėra ir laiduotojo... Arba, kad galėtum kur nors dirbti Atlantos apylinkėse, reikia mašinos, nes viešojo transporto nėra. Atstumai didžiuliai, ne taip, kaip Lietuvoje, pėsčiomis nelabai kur nueisi. O pinigų mašinai neužtenka (ir vėl). Skolinamės... Vyras nusiperka "mašiniuką" ir kitą dieną dirba benzino kolonėlėj!
Maždaug po mėnesio išsikraustom į nuomojamą pusrūsį. Tada aš pradedu dirbti vaikų darželyje, rekomenduota vienos šaunios vietinės lietuvės. Pradedu dirbti mokėdama angliškai tik "Hi" ir "Bye", nes mokykloj mokiausi vokiečių kalbą... Nebuvo labai blogai, nes dukra buvo kartu... Už ją nereikėjo mokėt, o aš dar algą gaudavau!
Visur vaikščiojau su žodynu... Moterys buvo supratingos, matė, kad labai stengiuosi, tai padėjo kaip galėjo. O po mėnesio tėvams surezgiau sakinį, kaip jų vaikutis praleido dieną! Tikriausiai matė, kad nuoširdžiai stengiuosi, nes per pirmas Kalėdas tėveliai vokeliuose atnešė padėkas (neleistina pagal darželio taisykles).
Vyras perėjo dirbti į Plytelių parduotuvę. Dienomis dirbo ten, o naktimis vis dar benzino kolonėlėj. Dalinomės vienu automobiliu, tiksliau, vyras visur vežiojo, nes aš dar nevairavau. Per pietų pertrauką parlėkdavo, nuveždavo mudvi į darželį ir važiuodavo atgal. O mes dirbdavom "uždaryme", nes daugiau mokėjo.
Taip ir žygiavom į priekį. Aš pradėjau padėti besikuriančiai savaitgalinei lituanistinei mokyklėlei. Tarp vietinių pasigirsdavo: čia tokia menininkė atvažiavo į Atlantą... O ta "menininkė" pampersus keičia...
Kaip klostėsi/ klostosi profesinis gyvenimas?
Nesijaučiu ypatinga verslininkė, bet turiu savo mažytę įmonę, kur siuvu užuolaidas ir kitus namų aksesuarus (patalynę, staltieses, pagalvėles). Vyras padeda kabinti. Manau, kad atradau savo nišą, nes pasiilgstu savo darbo ir myliu tai, ką darau. Mano estetinis skonis nebūtinai visada sutampa su klientų supratimu apie grožį, bet juk kuriu ne sau, o jiems, jų namams. Nepaprastai miela, kai jie džiaugiasi, apkabina, vaišina... Nemažai klienčių tapo draugėmis.
Čia mano kasdieninis darbas, bet norisi ir daugiau. Kartais atidedu tuos įprastinius darbus į šalį ir kūriu tai, kas dūšiai artima. Buvo papuošalų etapas (dabar juos tik sau kuriu), buvo ir kelios parodos. Šiuo metu laiko lieka savo idėjoms įgyvendinti nedaug, bet minčių ir noro netrūksta.
Kas Tau svarbiausia gyvenime?
Nesustoti! Vis judėti į priekį, kad ir mažais žingsneliais. Norisi palikti savo pėdsaką, kažką prasmingo. Pradžioje, tik atvažiavus į JAV, dirbau Lituanistinėj šeštadieninėj mokyklėlėj. Ten mokiau tautodailės ir istorijos. Prieš kelis metus su vyru įkūrėm tautinių šokių grupę "Jievaras". Atlantoj aktyviai dalyvaujam lietuvių bendruomenės veikloj.
Ką Tau reiškia Laimė?
Laimė - maži kasdieniniai momentai, kai aplinkui ramybė. Pvz., tingūs sekmadienio rytai ar net pusdieniai, kai nereikia niekur bėgti, skubėti, kai visi tingiai slampinėjam po namus. Laimė - įvertinti kasdieninės rutinos žavesį.
Žinoma, būna ir didesnių laimės momentų, kai "įveiki" kalną, nugali save...
Ar pasiilgsti Lietuvos? Ko labiausiai?
Tiesa pasakius - kuo toliau, tuo mažiau... Iš pradžių labiausiai pasiilgdavau mamos, artimųju, kultūrinių renginių, produktų, knygų... Po to čia suradom lietuviškus produktus, knygų atsiveždavom, dalindavomės. Padaugėjo lietuviškų kultūrinių renginių.
Maždaug prieš metus mirė Mama ir Tėtis, tai pasijuto, lyg būtų nutrūkęs fizinis, labiausiai su Lietuva jungiantis, saitas. Liko giminės, draugai, bet tai ne tas pats.
Ko Tave išmokė gyvenimas Amerikoje?
Vieno, man svarbiausio dalyko, dar neišmokė, vis tebemokina - pasitikėjimo savimi, savo vertės pajautimo. Čia gyvendama pradėjau suprasti, kiek aš daug moku ir sugebu, bet nemoku to įvertinti! Buvo situacijų, kai pusvelčiau dalinau savo žinias, laiką ir darbą. Nesupratau, kad už tai galima (ir privalu) imti pinigus. Juk kol mokiausi mokykloj, po to Akademijoj buvo kalama, kad mes nieko nesugebam, nemokam...
Be to Amerika mane išmokė tolerancijos. Čia išmokau priimti visokius: kitaminčius, kitos odos spalvos ar seksualinės orientacijos žmones. Man svarbiausia - koks tu žmogus, o ne tavo odos spalva. Stengiamės ir savo mergaitėms tai įdiegti.
Dar išmokau kantrybės. Paprastos, kasdienės kantrybės - eilėse, spūstyse... Priimti ir nesipiktinti tuo, kas nuo manęs nepriklauso... Let it go (Paleisk - iš angl. k.)
Amerika išmokė ir bendruomeniškumo. Čia labai svarbu tavo "subdivision" bendruomenė - kaimynai, bažnyčia, vaikų mokyklos, šokių būreliai, lietuvių bendruomenė. Tave natūraliai įtraukia į veiklą, bet tuo pačiu tik tiek, kiek pats leidiesi įtraukiamas. Pradedi suprasti, kad tavo kiemas nesibaigia tavo tvora - jis labai didelis. Ir tai jėga!
Aš dar vis mokinuosi atsakingo dalyvavimo vaikų gyvenime. Kai aš augau, tėvai ateidavo į vieną tėvų susirinkimą mokykloje, dar į du šokių kolektyvo koncertus. Čia mes visur bėgam pas vaikus. Savaitgaliais - lietuviška mokyklėlė, gimtadieniai, skautai, šokių konkursai!
Mokykloje kai kurios mamos tokios aktyvios, kad atrodo, kad jos ten gyvena ir namo negrįžta. Manau, kad to perdaug, tai aš dalyvauju tik tiek, kiek būtina. Vis dėlto daugeliu požiūriu aktyvus tėvų dalyvavimas yra labai gerai - mokyklose daugiau tvarkos.
Amerikoje dar išmokau ragauti - kiek čia visokio maisto ir prieskonių!
Kuo, tavo manymu, Lietuvė moteris skiriasi nuo Amerikietės?
Manau, labiausiai skiriamės išradingumu. Ne tik buityje - nuo superinių sriubų virimo, namų puošybos iki gėlynų ir daržų priežiūros. Mes, lietuvės, savo profesinėse veiklose daug ką matom plačiau, geriau sugebam įžvelgti tarp eilučių.
Beje, prisimenam ir visokias gudrybes, kurias iš močiučių išmokom - taures statyt, vaistines žoleles naudoti.
Jei paprašyčiau save apibūdinti vienu žodžiu, koks pirmas žodis ateina į galvą?
UŽSISPYRUS
Ačiū, Šarūne!
