Su Inga susipažinome viename iš San Francisko lietuvių bendruomenės renginių. Kadangi pati virš dešimt metų buvau raudonplaukė, ryškias moteris pastebiu. Pokalbis su smulkute stilinga Inga užsimezgė lengvai, susitarėme susitikti po renginio.
Susitikom vienoje iš San Francisco hipsterinių kavinių, pačiame finansinio kvartalo centre. Planavau Ingą pakalbinti apie stilių ir jos drabužių liniją- Apoteca, tačiau pokalbis nukrypo karjeros link.
Baigusi Vilniaus Universitetą, Inga pradėjo dirbti pirkimų vadybininke "Aprangoje". Tai buvo pirmieji žingsniai profesionalioje karjeroje, todėl jai buvo labai naudinga patirtis didelėje įmonėje- ji mokėsi ir gėrė visą informaciją, ir su kiekvienais metais tobulėjo šioje srityje.
Tačiau po aštuonerių metų darbo moteris suprato, kad sekantis karjeros laiptelis jai kainuos penkerius ir daugiau metų, o tai buvo pernelyg ilgai, kad vertėtų laukti. Todėl ji darbą paliko.
"Kur eini" - klausė draugai.
"Į niekur", - toks buvo Ingos atsakymas.
Vis dėlto tai nebuvo žingsnis į niekur: netrukus ji pradėjo kurti savo prekinį ženklą - Apoteca. Pristatė savo pirmą kolekciją ir... atėjo žinia ir patvirtinimas, kad vyras gavo darbą ir laikas keliauti gyventi į San Franciską.
"Nenorėjau mesti kas jau pradėta, tęsiu toliau", - dalijasi Inga, kuri San Franciske jau gyvena daugiau nei dvejetą metų. Lietuvoje liko visa drabužių linijos gamyba, tai ji kas pusę metų grįžta į Lietuvą ir pati prižiūri naujos kolekcijos kūrimo procesą. Kai jos nėra, gamybą prižiūri tėvai.
Apoteca drabužiai pardavinėjami internete, didžiausiuose Lietuvos miestuose, o taip pat Jungtinėse Amerikos Valstijose ( JAV)- Čikagoje ir Los Andžele.
Pasidomėjus, kokioms moterims skirtas ženklas, Inga atsakė:
"Toms, kurios nebijo būti pastebėtos, vertina kokybiškus audinius ir nori jausti šilko bučinius bei kašmyro glamones. Gali negalvoti apie praktiškumą, nes kartais trokšta atkreipti praeivių žvilgnius ir sulaukti komplimentų.
Paklausus, kaip jai pavyksta dirbant nuotoliniu būdu išlaikyti motyvacija, nenuleisti rankų, ji atsakė:
"Aš galvoju, kad tai yra mano hobis. Išėjau iš gerai apmokamo, stabilaus darbo su mintim, kad kursiu savo prekinį ženklą ir kad tai bus mano pragyvenimo šaltinis. Kai sužinojau, kad išvažiuojam į San Franciską, labai jaudinausi, galvojau, ką daryti. Klausiau savęs, ar tęsti, ar mesti. Lietuvoje iš uždirbamo pelno išlaidoms užtektų, čia- jokiais būdais. Kai pakeičiau požiūrį, kai pradėjau galvoti, kad tai yra mano mylimas hobis, kuris šiuo metu nebereikalauja investicijų -palengvėjo".
Beklausydama Ingos prisiminiau "Eat, Pray, Love" autorės Elisabeth Gilbert mintis apie kūrybinį gyvenimą ( angl. k. creative living). Ji išskiria keturias veiklos kategorijas: hobis, darbas, karjera ir pašaukimas.
Hobis yra tai, ką darai malonumui.
Darbas, nebūtinai labai įdomus ar prasmingas, yra veikla, leidžianti savimi pasirūpinti: užmokėti sąskaitas, būti nepriklausomai.
Karjera- tai darbas, kurį tu labai myli, kuriuo tiki, kuriame esi pasiruošus dirbti papildomas valandas, kuriame matai prasmę. Tai yra ilgalaikis procesas. Jei pasirinkai karjerą, kurios nekenti, tai geriau ją mesti ir susirasti darbą.
Pašaukimas (anglų k. vocation)- tai, kas tave veža, ko negali nedaryti. Čia jau nebeturi kilti klausimas, ar tai atneš pelną. Tai tavo saviraiškos priemonė, be kurios tu negali gyventi ir kurios tau niekas negali atimti.
Pabendravusi su Inga pagalvojau, kad jos Apoteca jai yra kur kas daugiau nei hobis. Akys sužiba, kai ji dalijasi savo idėjom, kalba apie moteris, kuris rengia. To ji negali nedaryti, nes tai jos saviraiška, varomoji jėga.
Manau, kad daugeliui jūsų nesvetimi šie klausimai: rinktis gerai apmokamą bet neįdomų darbą? Siekti karjeros? Ar eiti paskui savo pašaukimą, nepaisyti nieko aplink ir šalia turėti darbą, kuris padeda susimokėti sąskaitas? Aišku, gali būti, kad pašaukimas pavirs darbu... O gali taip ir nenutikti...
Jeigu ieškote atsakymų į šiuos klausimus, rekomenduoju pasiklausyti Elizabeth Gilbert paskaitą apie Creative Living. Arba perskaityti jos knygą Big Magic.
Laukiu atsiliepimų!
No comments:
Post a Comment