Jelena: man San Franciskas suteikia ramumo ir energijos

Nors pagal gyventojų skaičių San Franciskas nėra didelis (maždaug Vilniaus dydžio), viename plote gali rasti visko. Tarp kalvų kalvelių, o tuo pačiu šalia vandenyno įsikūrusiame mieste skiriasi net oras — arčiau vandenyno dažnai apsiniaukę ir vėjuota, aukščiau kalvelėse — saulėta ir gerokai šilčiau.
Financial District rajone, SoMoma, dabar jau ir DogPatch verda kunkuliuoja aukštųjų technologijų gyvenimas —  hustle hustle hustle — kas geriau, greičiau, inovatyviau, ir vietinėj kavinėj retai išgirsi atsipalaidavusį pokalbį tiesiog apie nieką.
AT&T parke vakarais verda sporto aistros, o Haight/Ashbury, dar vadinamu hipių rajonu, gyvenimas tiesiog spalvotas ir dažnai su marihuanos dūmeliu.
Kalbu ne apie didelius atstumus, o nesunkiai pėsčiomis įveikiamą distanciją tarp skirtingų miesto salelių. Priklausomai nuo geografinės vietos, kaimynystės, skiriasi ir miesto energija. Apie savąjį San Franciską pasakoja Jelena.

Ingrida, gyvenanti Cleveland: Esu Lietuvos dukra

Su Ingrida susipažinau dirbdama “Versliai Lietuvai“ — aš atstovavau vakarinę JAV pakrantę, Ingrida — vidurio ir rytų JAV. Tai viena iš tų moterų, kurios nesensta — kalbu ne tik apie kūną, nors Ingrida,  užauginusi 5 vaikus ir jau susilaukusi 11 anūkų, atrodo jaunatviškai ir turi puikią figūrą.
Neišsemiama Ingridos energija — ją dažnokai gali sutikti Vilniuje, žvaliai žingsniuojančią Gedimino prospektu, arba viename su Lietuvos eksportu susijusių renginių, ar įvairiuose, nesuskaičiuojamuose JAV Lietuvių bendruomenės renginiuose skirtinguose JAV miestuose.
Ingrida gimė Šiauliuose. Jai buvo 2 metukai, kai atėjo sovietų armija. Su tėvais bėgo į Vokietiją, po to į JAV... Kai tėvai įsikūrė Ohio Valstijoj, Ingridai buvo 9. Nors vaikystė ir jaunystė prabėgo JAV, šeimos dėka lietuviški genai ne tik nenusilpo, bet ko gero dar sutvirtėjo. Tokios tvirtos pozicijos man kartais pritrūksta kad ir mano kartoj, kuri jau turėjo pasirinkimo teisę ir galimybes.
Pirmoji oficiali Lietuvos Garbės Konsulė JAV, atstovaujanti tris valstijas, aktyvi bendruomenininkė, verslininkė, žmona, mama, močiutė, moteris su fantastišku humoro jausmu... Ingrida yra iš tų moterų, kurios sugeba puikiai išlaviruoti tarp dviejų labai skirtingų šalių, perduodama savo įvairiapusišką patirtį ir ryšius mažai bet brangiai Tėviškėlei stiprinti.

ė

Kristina, gyvenanti Phoenix: Aš Arizoną be galo pamilau

Prisimenu, kai pirmąkart nuvažiavau į Arizoną — užbūrė mane raudonos uolos, kalnai, kanjonai. Po to vėl važiavau, ir dar ir dar — sunku pasisotinti nerealiais gamtos stebuklais, ar tai būtų Grand Canyon, Saguaro kaktusai, raudona ir gyva Sedona, ar miestas vaiduoklis — Jerome. Arizonos sostinėje ir viename greičiausiai besivystančių JAV miestų, Phoenix, jau beveik dešimt metų gyvena Kristina.

Po tautine juosta

Kovo 11 d., Valstybės atkūrimo dieną, 50 + JAV lietuviškų bendruomenių švenčia panašiai – su tautinėm dainom, šokiais, kalbom ir vėliava. Galbūt rečiau vietinės tautinių šokių grupės rate pamatysi 27 metų Google dirbantį lietuvių inžinierių. Arba kitoje tech kompanijoje dirbantį amerikietį, kurio žmona – japonė, tėvai – Amerikos lietuviai, gimę Lietuvoje, jis pats – San Francisko apylinkėse, o vaikai eina ir į lietuvišką, ir į japonišką savaitgalinę mokyklą.
Į sceną San Francisko latvių namuose (nes latviai 50- aisiais pasielgė ypatingai protingai ir įsigijo pastatą, kuris, jei tik pastatytum altorių, lengvai pavirstų į bažnyčią), kur vyksta minėjimas, bendrai nuotraukai, lengvai pasistumdydami, į sceną subėga apie 50 lituanistinės mokyklos mokinukų – nuo žiopliuko keturmečio iki pasipūtusio penkiolikmečio.

Apie gyvenimo smulkmenas

Kai grįžtu į Lietuvą, dažnai išgirstu: „Tikriausiai ten visko yra. Ar ko nors pasiilgsti?“.
Pasiilgstu „Meškos Šiaurėje“. Kai augau, saldainiai buvo deficitas ir mama juos slėpdavo sekcijoj, kur aš sugebėdavau rasti ir apvalgyti, bet taip, kad perdaug nesimatytų. Dar trūksta lietuviškų varškės sūrelių, bet jų galiu rasti rusiškose, lenkiškose ar baltarusiškose parduotuvėse. Ankščiau eidavau į vietinę „Babuška“, pas Lionią (buvęs sovietų laikų karo lakūnas), bet dabar boikotuoju, nes juodas putinistas. Netoli radau baltarusišką parduotuvę – kvepia sovietų laikų mažo miestelio kromeliu, bet produktai kokybiški.

Vis dėlto labiausiai pasiilgstu lietuviško estetikos ir grožio suvokimo. Čia, ypač suburbuose, jei į parduotuvę įlėksi su pižama, niekas net neatsisuks. Bele kaip gerai. Žinoma, kai Lietuvoje į Maximą moterys išsipuošia kaip į vakarušką – kitas kraštutinumas. Ir šiaip, grįžtant į Lietuvą, stresas – ką rengtis, nes dažnokai pagal rūbą sutinka.

Ingrida ir Portlandas: eklektiškas, ekologiškas ir iki skausmo liberalus

Jei Niujorke ir San Franciske visi skuba, Portlande –  nieko panašaus. Labai žalias (nes daug lyja) ir visiškai atsipūtęs miestas. Ką aš turiu omeny? – Pažiūrėkit Portlandia (TV serialas). Apie miestą, jo ypatumus ir save dalinasi ten jau septyniolikti metai gyvenanti Ingrida.

Kodėl pasirinkai šitą miestą?

Tai buvo vienas iš gyvenimo atsitiktinumų. Baigusi mokslus Vilniuje, per studentų asociaciją AIESEC laimėjau konkursą stažuotei Portlando oro uoste. Po stažuotės likau čia dar kuriam laikui MBA studijoms. Na, o paskui atsirado darbas, šeima… taip ir nepastebėjau, kaip 17 metų prabėgo.

Rūta Niujorke: Kiekvienas gali atrasti savo vietą

Apie Rūtą išgirdau prieš porą metų, kaip vieną iš TEDxVilnius  konferencijos Vilniuje organizatorių. Visada žavi žmonės, kurie negaili laiko ir energijos svarbiom iniciatyvom, nors tai paremta vien savanoriškumo principu. Atiduodi daug, bet gauni irgi daug, tik kitaip. Paskui sužinojau, kad Rūta atskrido mokytis į Niujorką.

Kiek metų gyveni  Niujorke?

Atsikrausčiau 2015 metų rugpjūtį, tai beveik pusantrų metų.

Lina ir Niujorkas: viskas yra ČIA ir DABAR

Nepažįsti žmogaus, bet iš pasakojimo gali nuspėti – energinga, žvali ir optimistiška. Jauna moteris, beprotiškai mylinti gyvenimą ir... Niujorką. Lengvai ir žavingai – per Linos prizmę.