Paskambinau Astai, nelabai žinodama, ko klausti, bet įsikalbėjom lengvai, apie viską. Ir apie bendrus pažįstamus, ir apie lietuvišką kultūrinę veiklą Čikagoje, ir apie Astos iniciatyva įkurtą meno galeriją “Sielą“. Taiklesnio pavadinimo ko gero nesugalvosi, nes neįdėjęs sielos, meno nesukursi. Galerijoje vyksta parodos, renginiai, veikia vaikų ir suaugusių meno mokykla, neseniai lankėsi prof. Vytautas Landsbergis su sūnumi Vytautu. Pradėjau sekti meno muziejaus ir galerijos veiklą ir panašu, kad veiksmas ir šurmulys nutyla tik vėlai vakare, nes viena iniciatyva vejasi kitą, vieną renginį — kitas. Asta ne tik vadovauja meno muziejui bei galerijai, bet ir dalinasi meno paslaptimis su vaikais, suaugusiais ir yra tikroji muziejaus siela.
Kaip kilo galerijos “Siela“ idėja?
Tiesa yra tai, kad galerija Dailės muziejuje visada buvo. Tai tiesiog buvo viena iš muziejaus patalpų salių. Dar yra pastovi meno ekspozicijų salė, kuri tarnauja ir kaip koncertinė salė, su kameriniams koncertams ypač tinkančia erdve. Toliau eidami rasite Tautodailės salę, medžio drožinių salę, erdvius koridorius, pritaikytus parodų eksponavimui. Dabar jau įkūrėme ir meno studiją su keramikos dirbtuvėmis bei jaukią skaityklėlę, pripildytą knygomis, menais ir patogiais baldais bei židiniu. Pagrindinę salę, kurioje didžiausia erdvė skirta parodų rengimui, norėjosi pavadinti vien patogumo dėlei — kad lankytojai paprastai ir aiškiai suprastų, kur ieškoti parodos. Pasakysiu nuoširdžiai — žodis “Siela“ atėjo galvon taip paprastai ir aiškiai, kad jokių klausimų nebeliko. Tik nežinojome tada, kad “Siela“ ims ir užims tiek daug vietos mūsų, kūrėjų ir lankytojų gyvenime. Norėčiau tikėti, kad daugelis naujakurių lietuvių per “Sieloje“ vykstančius kultūrinius renginius atrado ne tik Dailės muziejų, bet ir visą Pasaulio lietuvių centrą (PLC).
Kada įkurta galerija?
Dailės muziejus įkurtas prieš 29 metus (kartu su PLC įkūrimu), mūsų pradininkų Dalios ir Liudo Šlenių bei pasišventusių menui savanorių jėgomis. Na, o mes, “Sielos“ sergėtojai jau pradėsime savo tarnystės ketvirtus metus.
Paprastai naujoms iniciatyvoms išjudinti reikia daug laiko ir energijos. Kaip pavyko tai padaryti, per anksti nenuleidžiant rankų?
Norite standartinio atsakymo ar iš širdies? Atsakysiu taip: rankos leidosi daugiau kartų nei galėtumėte įsivaizduoti. Bet gėris tame, kad jos ir kilo iš naujo tiek pat kartų dar stipresnės, dar aktyvesnės. Tekėjo nusivylimo ašarų upeliai, griaudėjo pykčio ir nevilties fanfaros — visko buvo. Kai nusilaupo paviršutiniai priedangų sluoksniai, tai ir pasimato viduje, kas esi. Nedaug rasite žmonių, kurie mestų darbą ir nežinodami, kaip pragyvens toliau, išeitų savanoriauti. Reikia ne tik drąsos, bet ir savotiškai išprotėjusiu būti.
Tačiau visada kažkas tarsi iš viršaus globojo, vedė, kelią rodė. Kai tik pradėjau tuo vedimu labiau pasitikėti, tapo lengviau. Žinoma, jei nebūtų vyro Vido ir Ramūno, kartu ištvermingai ėjusiu ir einančiu koja kojon ir dar daugybės vienaip ar kitaip palaikančių žmonių, kažin ar būtume čia, kur dabar esame.
Kas labiausiai veža Jūsų veikloje?
Žmonės. Nuo mažiausio vaikiukio šypsenėlės iki vyriausio senolio išmintingo žodžio. Kai matai, kad gali kažkuo pasitarnauti kitiems ir tokiu būdu suteikti jiems galimybę priartėti prie meno ar kultūros, patirti, pasidžiaugti, išmėginti... ech, tai juk — laimė.
Su kokiais sunkumais susiduriate?
Kad ir kaip nusibodusiai skambėtų — vienintelis sunkumas yra finansavimo nebuvimas. Arba finansavimas toks menkas, palyginus su mūsų užmojais ir svajonėmis, daromais darbais, kad tai labiausiai ir liūdina. Išeivijos organizacijos, kaip žinote, visos turi tuos pačius sunkumus. Kai kurie nusivilia, nebemato prasmės ir šitaip palaipsniui palieka lietuvybę, kur nėra ir nebus pinigų, gražių patalpų, išrandingų darbuotojų... Antra vertus, pažiūrėkite — Lietuvoje dabar kyla tiek daug puikių pastatų, parduotuvių, kultūros centrų, o žmonės vis tiek palieka šalį. Taigi, aš darau išvadą, kad išdabintos gatvės neguodžia nusivylusių. Vakaruose tautiečiai atsigauna, užsidirba, išmoksta mylėti vienas kitą, gerbti, suprasti, padėti, nepavydėti. Tada dalinamės dosniau ir geresni viens kitam tampam. Štai būtent tuo meilės artimui principu vadovaudamiesi, iriamės pirmyn savo “Sieloje“. O tada žiūrėk — ir pastebi, ir paremia, ir menus perka, ir viskas eina pirmyn. Supratau tiek — dirbk taip daug ir nuoširdžiai, kad net akmenys sušiltų, kur praėjai. Gana paprasta, tiesa?
Ką iš Lietuvos menininkų norėtume matyti meno galerijoje?
Šarūną Sauką. Iš teatro žmonių — Vladą Bagdoną. Iš saviškių vietinių — dar vieną visai naują Vido kūrybos parodą.
Koks sekantis didelis projektas?
Reikia pagaliau užbaigti jau seniai suplanuotą ir išsvajotą paveikslų rėminimo bei leidinių maketavimo ir spausdinimo patalpą. Įsivažiavę su meno mokykla, pradėsime vaikų meno stovyklas vasaromis. Norime rengti meną studijuojančių lietuvių stažuotes mūsų muziejuje. Būtų fantastiška, jei galėtume į tokias stovyklas kviestis ir dailininkus, keramikus iš Lietuvos. Tokie apsikeitimai, bendravimas yra neįkainuojamas abiems pusėms. Na, yra dar vienas tikrai didelis projektas besitęsiančios svajonės būsenoje. Ne, palaukite, yra dar du tokie projektai — milžinai! Bijau net pasakyti garsiai, bet pasakysiu tik tiek — duokite mums lėšų, o mes jums duosime stebuklų. Ir visai rimtai! Idėjos mane tiesiog puola paryčiais, kaip uodai vasarą temstant.
Ko dar nepaklausiau, bet norėtumėt pasidalinti?
LABAI tikiu kūrybos galia. Jei kuriama su meile, tai rezultatai irgi bus pilni meilės. Meile pripildyti darbai nedingsta. Jie keliauja kartu su mūsų sielomis į amžinybę. Ir neklauskit, iš kur žinau :)
Ačiū Jums!
No comments:
Post a Comment