Mūsų čia jau visai nemažai, turint galvoje, kad Meksika - ne pati populiariausia šalis tarp lietuvių.
Nuolat bendraujančių jau virš 40, o dar teko sutikti tautiečių, kurios nelabai linkusios bendrauti. Manau, kad per paskutinius 15 metų nuolat Meksikoje gyvenančių lietuvių skaičius išaugo nuo 4 iki 50. Aš - meilės emigrantė. Susipažinom, susirašinėjom, vėliau pasimatėm Europoje. Pasvėrus visus "už" ir "prieš" atvykau į Meksiką, nes tuo metu tai atrodė palankiausias sprendimas.
Meksika labai skiriasi nuo Lietuvos ir prisitaikymas prie vietinio gyvenimo buvo gana ilgas, o kai kurie dalykai nepriimtini iki šiol. Pvz., visiškas nesiskaitymas su kito žmogaus laiku, išankstinio perspėjimo dėl vėlavimo nebuvimas. Jei susitikimas 8:00 val., apie vėlavimą praneš lygiai 8:00 arba net 8:15, nors vėlavimas buvo akivaizdus gerokai anksčiau.
Meksikiečiai yra triukšminga tauta. Apie gatvėje išvežiojamą vandenį, dujas, surenkamas šiukšles, parduodamą maistą sužinosi (arba būsi išverstas iš lovos, jei nepratęs) garsiu skalambijimu, švilpimu, rėkimu. Pirmi kartai gąsdino, kai kas pradėdavo rėkti po langais. Dabar tiesiog nemalonu, kai pvz., vidurnaktį prie namo sustoja vežimėlis su šutintom saldžiom bulvėm ir apie tai pranešama garvežio švilpimu. Mašinų klaksonai naudojami visur ir visada - paskubinti priešais stovintį automobilį, nereguliuojamose sankryžose pranešti, kad atvažiuoji arba pasiųsti ką nors toli toli, spaudžiant garsinį signalą penkis kartus.
Prisitaikymas prie maisto irgi buvo sudėtingas. Meksikiečiai daug ir dažnai valgo gatvėse, o tas maistas, švelniai pasakius, nėra įprastas lietuvio akiai ir skrandžiui. Pats paprasčiausias pavyzdys - takos (kukurūziniai paplotėliai su kokiu nors įdaru). Didžiuliame metaliniam dubenyje riebaluose plaukioja, burbuliuoja ir šutinasi jaučio akys, žandai, smegenys, liežuviai, kiaulių žarnos, knyslės... Niekas nėra išmetama. Virėjas dažniausiai tiesiog rankomis žarsto šias gėrybes, o užsisakius, rankom stveria iš verdančių riebalų šių subproduktų gabalus, deda ant kelmo (atstojančio pjaustymo lentą) ir dideliu peiliu supjausto į mažus gabalėlius. Tada uždeda juos ant riebaluose ar garuose pašildytos tortilijos, dar užbarsto pjaustyto svogūno, kalendros, salsos. Takos sudedamos į popierines skiauteles ant plastikinės lėkštės, kuri dažniausiai dar būna įvilkta į plastikinį maišelį, kad paskui nereiktų lėkštės plauti. Veiksmas vyksta 24 valandas, rankom imami pinigai, vaikomi laukiniai šunys.
Stengdamasis negalvoti, kokiomis higienos sąlygomis gaminamas maistas, užsimerki ir valgai... Svarbu nepamiršti, kad kasmet (jei ligos anksčiau nesugriebia) reikia praeiti antiparazitinių vaistų kursą, kad organizmas išsivalytų nuo visokių gyvių. Prisitaikiau tik po gero pusmečio, nes ilgą laiką dideliu lankstu apeidavau tokias maitinimo vietas, bjaurėdamasi kvapais ir vaizdais.
Pernai pavasarį lankiausi Mexico city ir likau sužavėta - miesto architektūra, žmonių šiluma, maisto pasirinkimu, europietišku gyvenimo stiliumi, kur žmonės mėgsta ilgai vakaroti. Kas jums labiausiai patinka?
Turisto akims tikrai yra kuo gėrėtis: Meksika pasižymi kontrastinga gamta (nuo dykumų su didžiuliais kaktusais iki drėgnų džiunglių), įspūdingais architektūriniais paminklais (vien piramidės ko vertos), miesto daugiatautiškumu. Jau 9 metus rengiamoje Tautų mugėje kasmet susirenka daugiau nei 90 šalių atstovai. Meksika yra verdantis tautų katilas. Leidžiant vakarus kokiame jaukiame turistų mėgiamame rajone, galima rinktis iš įvairių restoranų, jaukių kavinukių, parkelių, ragauti vietinius skanėstus. Miesto istorinis centras niekada nemiega - groja gatvės muzikantai, patruliuoja ir eismą tvarko policininkai, pilna turistų, automobilių, turistinių dviaukščių autobusų. Tokį Mexico city mato turistai.
Kai esi nuolatinis gyventojas, žinai, kad šalia prestižinių centro vietų ar gražių turistinių rajonų reikia dairytis, kad niekas nemačiom neprisiartintų su ginklu ir nepareikalautų ištuštinti kišenių ar šalia esančiam praeiviui nėra įremtas peilis į šoną bandant apiplėšti, ar tas bičas, priėjęs prie šviesoforo stovinčio automobilio, per priekinį langą nešvarina vairuotojo kišenių... Šalia turistinių objektų centre, per kelis kvartalus, užsižiopsojus galima užeiti į baisiai pridergtas gatves, kuriose tarp improvizuotų palapinių, šiukšlių, maišų, senų skudurų guli benamiai, kurie šiaip vidury dienos nėra pavojingi, bet naktį nenorėtum tokio sutikti - apsvaigusio nuo klijų ar traukiančio marihuanos suktinę. Turistams patarčiau vengti nuošalių gatvelių, laikytis pagrindinėse gatvėse, nedemonstruoti piniginės turinio, laikyti prie savęs fotoaparatus, kitą įrangą ir be reikalo neblizginti prabangiais papuošalais, nes jei ir be smurto, jie gali dingti nepastebėti.
Kai lankiausi Mexico city pagalvojau, kad labai norėčiau gyventi šiame mieste. Tuo pačiu esu girdėjus apie didžiulę korupciją, aukštą nusikalstamumą...Ar tai tik gandai?
Pirmas įspūdis gali būti geras ar pakylėtas, bet anksčiau ar vėliau ateina emocijų nuslūgimas, vienišumo jausmas, atstumimo reakcija. Tai esu stebėjusi kelių tautiečių, su kuriuos daug bendravom, gyvenime: kai atvykdavo į Meksiką skraidydavo lyg ant sparnų, o po kokio pusmečio tekdavo išklausyti, kokios svetimos jos čia jaučiasi, kaip atsibodo derinimasis su skirtingos kultūros atstovais, kokie jie nenuoširdūs, kaip viskas kitaip, ir kaip Lietuvoje viskas sava ir gera...
Apie nusikaltimus galima būtų parašyti visą knygą. Pradedant smulkiais gatvės nusikaltimais, kurie, deja, neretai baigiasi besipriešinančios aukos sužeidimu arba mirtimi (nes dažniausiai tai būna ginkluoti apiplėšimai), sumušimais siekiant apiplėšti, visų vertybių pasisavinimu porai minučių užgrobus kokį mikroautobusą, baigiant grobimais, išpirkos reikalavimais, linčiavimu, įsiveržimu į namus, šeimininkų surišimais ir vertybių išvežimu. Tai yra atsitikę labai daug pažįstamų, bendradarbių, vyro šeimos nariams. Meksikiečiai juokauja - jei nesi buvęs apiplėštas, vadinasi, nesi tikras meksikietis.
Ar lengvai susikalbate ispaniškai? Kaip sekasi bendrauti su vietiniais?
Ispanų kalbos pramokau gana greitai. Tai buvo intensyvūs trijų mėnesių kursai vietiniame universitete, po kurių geriausia mokytoja buvo patirtis ir praktika. Nuo pirmų dienų Meksikoje viena važinėjau metro ir mikroautobusais, nejaukiai jaučiausi negalėdama susikalbėti, todėl postūmis suprasti ir susikalbėti buvo didžiulis. Lietuvoje universite laisvalaikiu studijavau kalbas ir ispanų man buvo aštuntoji užsienio kalba. Dabar galiu teigti, kad ja kalbu geriausiai ir žodynas turtingiausias.
Prieš kelias dienas mieste įvyko didžiulis drebėjimas. Minėjote, kad tai buvo didžiausias, kokį patyrėte per 13 metų. Gal galėtume daugiau apie tai pasidalinti? Koks buvo jausmas, kas vyko aplinkui, kokia buvo žmonių reakcija?
Mexico city yra aktyvioje seisminėje zonoje, tai ne kartą teko naktį pabusti nuo langų virpėjimo, lempų siūbavimo... Vis dėl to dažniausiai drebėjimai beveik nejaučiami. Rajonas, kuriame gyvenu, yra šalia vadinamosios pavojingos zonos, bet pats pastatas, nors jau apie 100 metų senumo, gana tvirtas, atlaikęs didijį 1985 metų drebėjimą, kuris sugriovė pusę miesto. Prieš kelis metus seisminėse zonose, maždaug už 600 km nuo sostinės, pakrantėse, buvo įrengti davikliai, kurie įjungia sirenas Mexico city. Jos pradeda kaukti likus 30-50 sekundžių iki tol, kol virpesiai pasiekia sostinę. Daug kartų teko šokti iš lovos ir bėgti į gatvę, kartais net basomis.
Rugsėjo 19 d. įvykęs drebėjimas buvo silpnesnis nei įvykęs prieš porą savaičių, bet buvo visai kitoks. Žemės plokštės ne lingavo į šonus, o šokinėjo. Tokie judesiai - griaunamieji. Be to drebėjimo epicentras buvo ne kaip įprasta, už 600 km, o šalia, 50- 100 km atstumu, kur drebėjimai nėra dažni ir daviklių nėra. Žmonės buvo užklupti neperspėti, jie pradėjo bėgti iš pastatų tik tada, kai suprato, kad jau dreba!
Šis mėnuo apskritai buvo labai keistas sirenų ir žemės drebėjimų atžvilgiu. Prieš kelias savaites sirenos buvo įsijungusios per klaidą, žmonės ėjo į gatves, bet drebėjimas nebuvo užfiksuotas. Jis įvyko tik kitą dieną - po internetą pasklido karikatūros - neva, Meksikoje apie žemės drebėjimą yra pranešama prieš 24 valandas!
Rugsėjo 19 d., kaip kasmet, buvo ruošiamasi didžiosios 1985 metų katastrofos paminėjimui. Turėjo įsijungti sirenos lygiai 11 valandą, biurai ir viešosios įstaigos turėjo pravesti apmokymus - evakuoti žmones iš pastatų, kad niekas nepamirštų, kaip elgtis žemės drebėjimo atveju. Visa tai įvyko kaip ir planuota, o po poros valandų, visiškai netikėtai, prasidėjo seisminiai virpesiai be jokių sirenų ar perspėjimo. Namie ėmė virsti daiktai, nuo lentynų nukrito kolonėlės, pradėjo girgždėti besidarinėjančios durys. Šokau pro duris, dar pamenu, kad lekiant iš trečio aukšto, jau sunkiai galėjau pataikyti ant laiptų - jie judėjo į šalis. Gatvės vidury rinkosi kaimynai, dar spėjau pafilmuoti spyruokliuojantį elektros stulpą, judančias mašinas, bėgančius žmones. Tik tada įsijungė sirenos, bet tik dėlto, kad virpesiai spėjo nueiti iki pakrantės už 600 km ir ten įsijungę davikliai aktyvavo sostinės sirenas. Tuoj pat ėjau pasiimti vaiko į už vieno kilometro esantį darželį, nes gavau pranešimą, kad visi evakuoti, nuvesti į šalia esančią gatvę, kad yra dujų nutekėjimų.
Ėjau stebėdamasi, kad visi žmonės tebesibūriavo gatvėse ir negrįžo į biurus. Nebuvo elektros, neveikė šviesoforai, jautėsi chaosas. Ant šaligatvių šen bei ten mėtėsi akmenys ir cementas, nubyrėjęs nuo pastatų. Grįžau namo ir pavykus prisijungti prie nuolat dinginėjančio interneto, pradėjo eiti žinios su vaizdo įrašais, kaip mieste griuvo pastatai... Visi dirbantieji buvo paleisti namo. Vyras kelyje užtruko apie penkias valandas, miestas skendėjo chaose. Trečią dieną po drebėjimo dar tebevyko gelbėjimo darbai. Mokyklos ir darželiai uždaryti iki pirmadienio. Visi sunerimę dėl pastatų saugumo, nes daugelyje vietų užfiksuoti įtrūkimai sienose, dėl kurių pastatai vėliau gali visai sugriūti.
Smalsu daugiau išgirsti apie šeimą. Ar jaučiate kultūrinius skirtumus?
Mano vyras meksikietis, esam susituokę 13 metų ir kultūriniai skirtumai tikrai egzistuoja. Pvz., tas nuolatinis reikalų atidėliojimas kitam kartui... Buvimas namie su batais ir lauko drabužiais. Maisto ruošimas... Skiriasi vaikų/tėvų santykiai, daug kitų dalykų.
Kaip susiklostė profesinis gyvenimas. Ką veikiate?
Jau daugiau nei 10 metų dirbu toje pačioje srityje - advokatų kompanijoje, marketingo/procesų ir kokybės skyriuje. Esu atsakinga už kontaktus su tarptautinėm asociacijom, viešuosius ryšius, advokatų vertinimo kriterijus, įmonės rengiamas konferencijas ir pan. Tai neturi nieko bendro su mano filologiniu išsilavinimu, bet gyvenimas išmokė daugiau nei universitetas. Kelis paskutinius metus daugiau dirbu iš namų ir tik kelis kartus per savaitę einu į biurą. Greitai tie išėjimai dar suretės, nes kitą mėnesį laukiam naujo šeimos nario gimimo. Tačiau nustoti dirbti nesiruošiu, ypač kad galiu tai daryti iš namų. Meksikoje yra sunku suderinti motinystę su darbu, nes dirbant oficialiai, gimus vaikus skiriamos tik 45 dienos atostogų, o darbo valandos dažniausiai yra ilgesnės nei bet kokio lopšelio ar darželio laikas.
Minėjote, kad Mexico city yra ir daugiau lietuvių. Ar dažnai su jais bendraujate? Ar yra vietinė lietuvių bendruomenė. Ar jums trūksta Lietuvos ir lietuvių?
Lietuvos visada trūksta. Grįžus kasmet porai mėnesių į gimtinę, tiesiog kaifuoju nuo lietuviško bendravimo, paslaugų kokybės, gamtos, oro - nuo visko. Tai yra savi žmonės, žinai, ko iš jų tikėtis. Įkūrėme lietuvių bendruomenę tik prieš kelis metus, stengiamės bent tris kartus per metus susirinkti su šeimomis į Kalėdinius, Velykinius susitikimus, Lietuvos Nepriklausomybės paminėjimą. Nėra lengva susitikti, nes visi išsiskirstę, tai dažniausiai bendraujame mažomis grupelėmis. Didelis atstumas nuo gimtinės ir bendri išgyvenimai tokioje kontrastingoje šalyje sukūrė šiltus tarpusavio santykius, taigi mums nelabai suprantama, kai girdime pasakojimus, kad svetur gyvenantys lietuviai, išgirdę lietuvių kalbą, stengiasi pereiti į kitą gatvės pusę ir nesusidurti su tautiečiais.
Ačiū!
8.
No comments:
Post a Comment