Tautinės tvoros

Apsidžiaugiau, šiandien ryte per FB perskaičiusi draugų įkeltą straipsnį apie emigraciją. Seniai tokio laukiau, nes pati nesugebėjau teisingai artikuliuoti.
Nesmagu, kai mus vadina emigrantais, išdavikais ar “lūzeriais“. Net po 18 metų JAV nesijaučiu emigrantė. Skaudžiai prisimenu, kai viena iš mano buvusių kursiokių, išgirdus vaikus lietuviškai kalbant, nusistebėjo: “Oi, koks akcentas!“ 
Taip, yra, nes gimė ir augo ne Lietuvoje. Bet kalba ir rašo lietuviškai, su klaidom, bet kalba, net tarpusavyje. Beje, ir filmo scenarijų lietuviškai sugebėjo parašyti vasaros Kino stovykloje Lietuvoje, ir jau apie dešimt metų vasaras praleidžia su seneliais Vilniuje.
Neseniai perskaičiau, kad vienas didžiausių LT dienraščių paskelbė straipsnių ciklą “Išvarytieji“:


IŠVARYTIEJI? EMIGRACIJOS VEIDAS, KURIO NENORIME MATYTI • IŠVARYTIEJI? KVAPĄ GNIAUŽIANTI NAŠLAITĖS IŠ LIETUVOS ISTORIJA • IŠVARYTIEJI? PASISEKĖ TIKRAI NE IŠ PIRMO KARTO

Įdomu, ar čia tam, kad parodyti, kad ir kitur ne kas? Laimė, meilė ar sėkmė ir kitur nelaukia? Ar tokiu būdu bandoma sustabdyti emigraciją? Medios sieną užtvėrus? Galbūt ciklą reikėtų pervadinti į “Nevažiuokit, nieks nelaukia“?
Ar tiesiog reikia aštresnio, dėmesį patraukiančio pavadinimo, kuris surinks daugiau “click'ų“, nes be skandalingesnio prieskonio niekas neskaitys.
Taip, išvažiuoja tuntais, dėl įvairių priežasčių. Aš pati važiavau, nes smalsu buvo, kas už tautinės tvoros, bet ne dėl finansinių priežasčių ar dėl blogo oro. Vėliau taip susiklostė, kad užsibuvau.
Kai apsitveri tautinėm tvorom ir priekaištauji, kad va, paliko, išvažiavo, mokesčių nemoka, kartu nevargsta... Ar čia iš serijos “draugą pažinsi nelaimėje“? Ar nuo badymo pirštais sumažės išvažiuojančių skaičius ar išvažiavusiems sąžinė užgrauš?
Įstrigo vienos iš mano pašnekovių mintys: “Sunku man Lietuvoje – pastoviai turiu kariauti ir įrodinėti. Nenoriu“.
Ne tai, kad čia yra rojus ar radai laimę – tiesiog kiti masteliai ir nesijauti pastoviai kritikuojamas ar lyginamas.
Beje, kol gyvenau Lietuvoje, dzin man buvo ta tautinė tapatybė. Nors ir stovėjau prie Televizijos tilto, tirtėdama iš baimės, bet bendram rate, iki galo nesuvokiau, ką reiškia tas tautiškumas.
Kai šiek tiek atsitrauki, atsiveria kita perspektyva. Pajauti, kas yra ta LT DNA ir kokia ji stipri. Dėlto virš dešimt metų vietinės bendruomenės veikloj dalyvauju. Dėlto apie tris metus dirbau Verslios Lietuvos atstove Kalifornijoje. Dėlto ir šį blog'ą rašau. Noriu papasakoti apie vietinius tautiečius be skandalų, patoso ar laimės/ nelaimės/ užkariavimo istorijų. Kažkas kažką sužinos, kažkas įsikvėps naujai iniciatyvai ar tiesiog smagiai perskaitys prie puodelio kavos. Kad sumažinti tą tautinę tvorą, kuri kartais taip žiauriai skiria ir per kojas kapoja. Taip, vietiniai tarsi susikuria savo alternatyvią Lietuvą – su cepelinais, tautine giesme, bet ne tik. Vyksta daug gražių iniciatyvų, bendradarbiavimo, palaikymo, nes čia mūsų dar mažiau, laikykimės, atmetę, kas trukdo ir skaldo.
Ir jei reikės, sugrįšiu prie Televizijos bokšto pastovėt, nes dabar žinau, kodėl.

P.S. Šeštadienį važiavau su vaikais į San Franciską. Penkiolikmetė dukra paleido savo “iphone“ dainų sarąšą. Jurga Šeduikytė uždainavo “Vilkolakius ir Ryklius “. Agna Jurgą yra kažkada seniai, pas senelius per radiją girdėjus. LT DNA.