Atkeliavau į Ameriką prieš aštuonuoliką metų - su dviem baltapūkias pypliais ir tvirtu įsitikinimu, kad viskas įmanoma. Vyras Linas čia gyveno jau šešerius metus, ir mūsų laukė jaukūs namai Bostone šalia vandenyno. Vėliau persikėlėme į Niujorką, vėl prie vandenyno, kur dvyliką metų dirbau madų industrijoje.
O praėjusių metų gale dviese su Linu automobiliu pervažiavom Valstijas iš rytų į vakarus ir įsikūrėme San Francisko įlankos pakrantėje, irgi ant vandenyno kranto. Tad kaip tikri Klaipėdiškiai, kur besikraustytume, išlaikėme mums įprastą potraukį gyventi pakrantėje.
Kokia ta pradžia? Ar prisimeni, kokios buvo pirmosios savaitės, mėnesiai JAV?
Bostonas yra nedidelis ir gana europietiškas miestas, žmonės smagūs, klimatas panašus į mums buvusį įprastą pajūrinį. Nepatyriau kultūrinio šoko, nes važiavau žinodama, kad bus kitaip. Drįstu manyti, kad lengvai prisitaikau, o ypač prie gerų dalykų.
Svarbiausias rūpestis atvykus buvo palengvinti vaikų adaptaciją naujose sąlygose ir tęsti jų lavinimą. Kadangi švietimo sistema Jungtinėse Valstijoje yra kitokia nei Europoje, ilgai ieškojom mūsų reiklumą atitinkančio darželio ir mokyklos.
Pirmos savaitės, mėnesiai, visi pirmieji metai buvo labai “edukaciniai“. Pavydžiui, išmokau rašyti įspūdingus, tvirta logika ir faktais pagrįstus skundus pradinės mokyklos direktorei, kurių dėka mūsų gabioji Ieva buvo perkelta iš beprasmiškos ESL (English as a second language) klasės į standartinę angliškai kalbančių vaikų klasę ir galėjo mokytis pagal jos lygį atitinkančią programą.
Šeštoje klasėje, neradę jai tinkamos mokyklos, nusprendėme metus mokyti pupą namie, tad sukūriau mokymo programą, pagrįstą motinišku supratimu, ko Ieva norėtų, turėtų ir galėtų išmokti, bei įsigijau raudoną tušinuką.
Įstojusi į Bostono Lotynų Akademiją septintoje klasėje, Ieva papuolė į bėdą, pareiškusi mokytojai, kad štai šito tai ji jau mokėsi pernai su mama ir jai nebeįdomu tą patį kartoti...
Gabrieliui buvo šiek tiek lengviau, ne jo vyresnioji sesė kelią pramynė.
Dažniausiai, jei neatvažiuoji su konkrečiu darbo pasiūlymu, tenka pradėti nuo nulio ir būna tikrai nelegva. Kokia Tavo patirtis?
Po penkerių metų, vaikams įstojus į Bostono Lotynų Akademiją ir Bostono Lotynų Mokyklą, grįžau prie savo karjeros planų. Išvykdama iš Lietuvos, tėvams oriai pasakiau, kad “aš būsiu ne aš, jei ko nors nenuveiksiu mados srityje“. Turėjau grafikės dizainerės bakalauro laipsnį, tikėjausi, kad mano mokslo kreditai bus užskaityti Amerikoje ir tuo būdu galėsiu susitrumpinti mados studijų laiką. Palankiausias sąlygas pagreitintai įsigyti mados dizainerės kvalifikaciją suteikė Mados Technologijos Institutas (FIT).
Ruošiantis stojamiesiems, Linas palaikė ne tik perėmęs mamos rolę ir prijuostę, bet ir padėdamas planuoti darbus, primatuoti drabužio prototipą, ar drauge važiuodamas ieškoti tinkamų audinių. Auksinis žmogus!
Per stojamuosius pristačiau eskizus ir nedidukę kolekciją, sukėlusią nemažai ažiotažo priėmimo komisijoje. Labai džiaugiausi įstojusi, o pagreitintas mokslas reiškė dvigubai daugiau pamokų per tą patį laiką, darbą vakarais ir konkurenciją su perpus jaunesnėm talentingom merginom. Jokiu būdu negalėjau pralaimėti šitų natūralios atrankos lenktynių!
Po pirmojo semestro buvau priimta praktikai pas Donna Karan, kūriau rankines ir odos aksesuarus, nors tai nebuvo mano specializacija. O pirma mano sukurta Donna Karan rankinių kolekcija - 2005 - ųjų rudens kolekcija “Samurajus“ - žygiavo podiumu man dar tebestudijuojant.
Baigusi mokslą, iškart buvau priimta dirbti pilnu etatu ir taip iš drabužių dizainerės persikvalifikavau į rankinių ir aksesuarų dizainerę.
Vėliau kūriau įvairioms kompanijoms, tiek aukštosios, tiek greitos mados, plėsdama profesines žinias ir supratimą apie įvairias mados rinkas, kainas, biznio modelius, gamybos metodus, pirkėjų specifiką, dirbau fabrikuose Italijoje ir Kinijoje. Kinijoje ir įvyko pirmas kultūrinis šokas, savo akimis pamačius, kaip išnaudojama pigi darbo jėga mano sukurtoms rankinėms pagaminti, kokiomis sąlygomis, nepaisant jokių ekologinių ar sveikatos reikalavimų gaminamos medžiagos ir furnitūra toms rankinėms. Gražiausios rankinės, tūnančios mūsų drabužinėse, slepia labai negražią istoriją. Laimei, apie tai imta garsiai ir atvirai kalbėti, ir mados industrija pagaliau ėmė lėtai ir po truputį keistis. Tuo tarpu aš nusprendžiau didelėms kompanijoms daugiau nebedirbti.
Kaip įsivaizduoji savo profesinę ateitį? Ką labiausiai norėtum daryti?
Prieš porą metų pasukau tvarios (sustainable- angl.k.) mados kryptimi - įkūriau ranko darbo mezginių kompaniją. Dabartinė stadija labai smagi, eksperimentinė: kuriu prototipinę kolekciją ir drąsiai galiu sau leisti daryti klaidas, kol surandu tą patį geriausią, gražiausią ir visaip kaip tinkamiausią variantą. Nors persikėlus į Kaliforniją teko pradėti nuo pradžių, nes verslo įkūrimo reikalavimai skiriasi nuo Niujorko valstijos, tačiau jaučiuosi tikrai užtikrintai. Kurdama verslo modelį, įtraukiau ne tik man labai svarbius ekologiškos gamybos metodus, bet ir platesnį socialinės gerovės aspektą, kuriuo labai tikiu.
Turi šeimą, augini vaikus. Ką Tau reiškia būti mama JAV? Kas kitaip negu Europoje?
Mūsų vaikai jau suaugę: Ievai dvidešimt septyneri, Gabrieliui dvidešimt treji. Abu gimė Lietuvoje, tačiau didžiąją dalį augo čia, todėl nelabai galėčiau objektyviai lyginti vaikų auginimą Amerikoje ir Europoje.
Kaip įprasta visose emigrantų šeimose, augini taip, kaip pati augai, tačiau šalia gimtosios kultūros įkorporuoji ir naująją, ir vaikai auga atviromis širdimis, kosmopolitiški, natūraliai suprantantys ir priimantys skirtingas kultūras, papročius ir požiūrius. Kaip mama, stengiausi leisti vaikams patiems spręsti ir rinktis, o sau pasilikau patarėjos ir pagalbininkės rolę ( t.y. būti “ausis“ ir “širdis“), kas nėra lengva, tačiau labai įprasta Amerikoje.
Ir apskritai, kaip jautiesi Amerikoje? Kas stebina, kas nervina, o kas patinka?
Amerika yra mano namai. Pažįstu ir suprantu ją turbūt geriau nei dabartinę Lietuvą. Čia pasiekiau viską, ko siekiau, ir matau neišsemiamas galimybes pasiekti dar daugiau.
Labai vertinga patirtis yra pagyventi įvairiose valstijose, nes jos tiek pat skirtingos savo gamta, kultūra, net papročiais ir akcentais, kiek skirtingos yra Europos Sąjungos šalys.
Kol gyvenau Niujorke, stereotipiškai maniau, kad tik tokiame metropolyje turėsiu geriausias galimybes ir sąlygas kultūriniam gyvenimui, verslui, karjerai, ir kad tik šiame mieste galima rasti viską, ko širdis geidžia.
Tačiau atsikėlusi į Kaliforniją supratau, kad pasaulis didesnis, negu Niujorkas, ir kad pagaliau radau savo vietą. Iš šalies žiūrint, visa rytinė pakrantė dabar atrodo tarsi kažkaip sustabarėjusi, įsikibusi į įprastą modus operandi, didelė ir nepaslanki, kaip skrandis po cepelinų. O Silicio slėnyje, nors aplinka gal ir mažiau sušukuota, matau galimybes ant kiekvieno kampo, jaučiu kažkokią giluminę energiją ir tuo pat metu beveik transcendentinę dvasios ramybę.
Esu nenuilstama optimistė, tad negalėčiau tiksliai pasakyti, kas nepatinka. Bet vienas iš pačių didžiausių skirtumų yra tas, kad Amerikoje žmogus bendrauja su žmogumi kaip su draugu, net jei vienas kito nepažįsta. Lietuvoje, deja, atrodo priešingai: esi priešas tol, kol neįrodai, kad nesi.
No comments:
Post a Comment