Gabrielė Kalifornijoje: Pradžia

Gabriele, kokia Tavo Amerikos istorija? Kodėl būtent Kalifornijoje?


Pirmą kartą su Amerika „susipažinau“ dar būdama 15- ikos. Atvykau aplankyti savo giminių. Dar dabar pamenu, kad akys raibo nuo „kitokio pasaulio“. Tuomet atrodė, kad visi matyti filmai virto realybe, kuria buvo taip sunku patikėti. Kupina jaunatviškumo ir pozityvo, parsivežiau be galo daug gerų emocijų. Kažkur, giliai pasąmonėje, vis prisimindavau karštą Kalifornijos saulę, bet save realizuoti stengiausi Europoje. Taip sakau, nes baigusi mokslus išvykau gyventi į Olandiją. Ten praleidau 4 metus ir vėliau sugrįžau į Tėvynę. Dirbau, mokiausi, auginau dukrą ir nesvajojau apie dar vieną išvykimą. Bijojau, kad niekur „nepritapsiu“ ir namų ilgesys galiausiai vėl privers grįžti atgal. Po 11 metų pertraukos vėl gavau galimybę išvykti pailsėti ir aplankyti artimuosius. Šįkart vykome kartu su dukra. Turėjome turistines vizas, gyvenome šia diena ir leidome gyvenimui tekėti sava vaga. Taip jau nutiko, kad šalia atsirado žmogus, kuris manęs „nebeišleido“. Šiai dienai esu laimingai ištekėjusi už Amerikos lietuvio ir savęs kitur nebeįsivaizduoju. 

Kokia buvo pradžia? Ar prisimeni pirmas savaites, mėnesius JAV? 

Drįstu sakyt, kad pas mane vis dar viso ko pradžia. Ir žinoma, ji nėra lengva. Pradedant legalizavimosi procesu, baigiant darbo paieškomis. Prabėgo pusantrų metų, tad aš vis dar augu, mokausi, adaptuojuosi, ieškau ir t.t. Jau buvau „apšilusi padus“ Los Andžele, bet šį mėnėsį išvykau gyventi į Costą Mesą, arčiau vandenymo. Tad vėl viskas iš naujo: nauji namai, darbas ir pan. Kartais juokauju, kad aš nemoku ramiai gyventi ir man vis trūksta iššūkių :) Bet žinoma, daug kas pasikeitė nuo pirmųjų savaičių, kuomet tiek kalbos barjeras, tiek visa supanti aplinka vertė jaustis nesava. Trumpiau tariant, ilgą laiką jaučiausi turistė, kuri tik lakstė su foto kamera ir stengėsi įamžinti kiekvieną akimirką. Tiesa, šiandien jaučiuosi šiek tiek kitokia: dingo baimė kalbėti anglų kalba, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis (juk visi žinome, kad į parduotuvę vien duonos nusipirkti nenueisi), atsirado savotiškas saugumo jausmas. Tikiu, kad dar keli metai ir galėsiu sakyt, kad pagaliau apsišlifavau ir jaučiuosi sava. 

Darbo paieška naujai atvykusiems –  sudėtingas ir ilgas procesas. Gal galėtum daugiau pasidalinti apie savo darbo paieškas? 

Kaip ir minėjau, mano atvykimas buvo turistiniais tikslais. Teko praeiti ilgą legalizavimosi procesą, kol pagaliau tapau pilnaverčiu žmogumi su teise į darbą, mokslą ir galų gale legalų sėdėjimą už automobilio vairo. Savo darbo karjerą Amerikoje pradėjau nuo greito maisto restoranų, vėliau turėjau galimybę padirbti advokatų kontoroje ir išbandyti savo medicines žinias dirbant su tam tikromis bylomis (Lietuvoje dirbau medicinos vadybininke vienoje iš privačių šeimos klinikų tinklų). Kadangi kontraktas buvo trumpalaikis, teko vėl griebtis šiaudo. Išbandžiau jėgas drabužių parduotuvėje, ir dabar vėl esu naujose paieškose. Tikiu, kad labai norint pavyks įsitvirtinti ten, kur geidžia širdis. 

Los Andželo lietuvių bendruomenė – viena didžiausių JAV. Ar tenka pabendrauti su vietiniais lietuviais? Ar jų tarpe pavyko susirasti draugų? 

Pirmą kartą su lietuvias (apart giminių ir jau buvusių draugų) susidūriau „Lietuvių Dienose“ (didžiausias metų renginys, aut.past.) praėjusiais metais. Ir stebino, ir džiugino visų draugiškumas, šypsenos veiduose ir nuoširdus noras padėti. Deja, bet glaudžių ryšių dar nesu užmezgusi. Tačiau lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie lietuvius Orange County regione. Tautiečiai kviečiasi į svečius, nori bendrauti. Tikiu, kad čia atsiras stipresnis ryšys su savais ir kitame interviu galėsiu pasidalinti didesniais įspūdžiais šia tema. 

Ir apskritai, kaip jautiesi Amerikoje? Kas stebina, kas nervina, o kas patinka?

Jaučiuosi taip, jog jau radau savo vietą po Saule. Blaškiausi Europoje, bandžiau įsitvirtinti Lietuvoje, bet panašu, kad čia tikrai galiu įleisti šaknis ir jaustis laiminga. Be proto pasiilgau Lietuvos, artimųjų ir draugų, bet tokia jau ta mūsų, emigrantų, dalia, tiesa?
Prisipažinsiu, stebina daug kas: nesvietiško didumo automobilių spūstys, benamių gausa, žmonių laisvas elgesys (nuo aprangos iki asmeninių temų prie eilės kasoje), požiūris į tam tikrus dalykus ir gal net drįsčiau sakyti – išprusimo stoka. Vis dar sunkiai bandau priprasti prie maisto porcijų. Nors to ir nesistengiu daryti. Labai žiūrime ką perkame, ką ir kiek valgome. Neturint valios, labai greitai galima tapti didžiąja Amerikos dalimi ir neišeiti iš gydytojo kabineto. Mano organizmas vis dar adaptuojasi prie oro. Karštis ir sausra tikrai verčia pasiilgti lietuviško lietaus ir šaltų žiemos vakarų. Bet visą tai kompensuoja gamtos grožis, perspektyvos, kultūrų gausa, galimybės kasdien tobulėti, mokytis, ir žinoma – ŠEIMA.