Ilona: širdimi matau daug geriau ir toliau

Ilona, kokia Tavo Amerikos istorija? Kada atvažiavai? Kodėl?

Atvažiavau ”atbula”, labai nenorom, ne mano tai buvo idėja...
Tuometinis mano vyras labai norėjo ištrūkti iš ”Sovietinio bardako”, paprašė draugų Niujorke parašyt iškvietimą - tai buvo vienas iš būdų ištrūkti, o paskui jau kaip nors. Draugai užpildė žalios kortelės loterijos anketas mūsų abiejų vardu. Niekas manęs net neperspėjo, kol didelis oranžinis vokas neatėjo mano vardu... Man tai buvo didelis netikėtas smūgis, nelaukta staigmena, kuri man reiškė nei mažiau nei daugiau - pasaulio pabaigą čia ir dabar!

Kokia buvo pradžia - pirmi mėnesiai, metai?

Skaudus ir ilgas išsiskyrimas su mama, mėgstamu darbu, draugais ir viltimis buvo ne tik sunkus išbandymas, bet ir gili depresija, dėl ko ilgus metus nemačiau savo laimės Amerikoje. Dirbau įvairius darbus, kaip ir dauguma emigrantų ir ilgėjaus Lietuvos. Žiūrėjau į praeitį, o ateitis atrodė kaip bausmė. Daug vandens turėjo nutekėt, daug gyvenimo pamokų teko išmokt norom ir nenorom...

Kodėl pasirinkai būtent šią JAV vietą?

Mes atvykome į Niujorką, tačiau ten gyvenome vos porą mėnesių - be kalbos, be pinigų, su trimis lagaminais knygų ir dukros smuikeliu... Artėjo ruduo, reikėjo kažkaip įtaisyti dešimtmetę dukrą mokyklon. Vyro pusbrolis, gyvenantis Čikagos priemiesčiuose, pakvietė prisiglaust pas juos. Jų vaikai ir mūsų dukra lankė tą pačią mokykla - šiokia tokia pradžia... Buvo kur miegot, ką valgyt, reikėjo pradėti stotis ant savo kojų.

Kuo tau ypatinga Čikaga ir tavo gyvenamoji vieta? Ar šio miesto energija ir aplinka padeda save realizuoti?

Gyvenu šiaurinėje Čikagoje, prie pat ežero, mėgstu ilgais ramiais rytais stebėti saulėtekį su puodu kavos supamąjame krėsle. Kartais įsivaizduoju, kad už horizonto Lietuva, širdimi matau daug geriau ir toliau, nesvarbu, ką rodo žemėlapiai. Užtenka tik apsukti krėslą ir galiu stebėti saulėlydį... Patinka naktimis girdėti miesto alsavimą, traukinio bildėjimą, ežero pulsą. Čia ir viena iš aštuonių pasaulio Baha'i šventovių - nuostabi meditacijų vieta ir prasmingas įdomus švietėjiškas darbas.

Kaip susiklostė/ klostosi profesinis gyvenimas?

Profesinis gyvenimas pradžioje buvo mirtinai žlugęs - skyrybos, depresija, sunki liga, potvynis (2009 metais Riverside buvo didelis potvynis), nunešęs mūsų mažutį gyvenimą... Reikėjo pačiai vienai pragyventi, išleisti dukrą į mokslus, paremti Lietuvoje mamą ir draugus... Dirbau su senukais, vaikais, specialiųjų poreikių vaikais... įvairių tautybių ir socialinių sluoksnių žmonėmis, mačiau jų gyvenimus iš arti ir ne iš pačios geriausios pusės.

Gyvenimo universitetai išmokė kantrybės, nuoseklumo ir įvairiapusė patirtis pavirto profesija (Leadership Coach, angl.), kurios vertimo lietuviškai net nežinau... Ši profesija yra palyginti nauja ir pačioje Amerikoje - padedam pavieniams asmenims ir organizacijoms efektyviai bendrauti, plėsti pasaulėžiūrą, vertinti, o kartais įveikti kultūrinius ir asmeninius skirtumus bei efektyviai dirbti bendram tikslui. Seminaruose mokome žmones emocinės inteligencijos, skatiname asmeninę ir socialinę savimonę, mąstymo, elgesio ir sprendimų tikslingą sąmoningumą. Didelę gyvenimo dalį taip pat skiriu pasaulinei Baha'i organizacijai, idėjoms, plėtrai ir mokymui.

Kas Tau svarbiausia gyvenime? 

Gyvenime svarbiausia nesustot, net kai kelio per ašaras nesimato, kai neviltis apima lyg tirštas rūkas. Svarbu leisti sau ir kitiems išgyventi to žodžio įvairiapuse reikšme. Kartais tai būna sunkiau nei eiti per pelkę rūke, svarbu nesustoti ilgam. Su savo klientais praleidžiu valandų valandas, padėdama jiems rasti atsakymus į egzistensinius klausimus.

Kas Tau yra Laimė?

Laimė yra driežo uodega - vos nutveri, rankoje lieka tik galiukas, o driežas atsiaugina naują. Laimė yra kelionė, ne tikslas...

Ar pasiilgsti Lietuvos? Ko labiausiai?

Dabar mane pasmerksite, nes nepasiilgstu. Nebesapnuoju lietuviškai, nebeprabundu ant šlapios nuo ašarų pagalvės, nebeturiu Lietuvos pilietybės, nesijaučiu nei atstumta, nei reikalinga. Tiesiog praeitas laikotarpis, į kurį grįžtu retai, kaip į seną nuotraukų albumą. Po to, kai mirė mama, nebenuvažiuoju... Nenoriu aštrinti senų žaizdų. Lietuvą nešiojuosi širdyje. Kadaise gili žaizda, lyg skylė sieloje, užgijo,  paliko gilų randą, bet nebeskauda.

Kuo tavo manymu lietuvė moteris skiriasi nuo amerikietės?

Kai dar nuvažiuodavau į Lietuvą, draugės sakydavo: ”Tu jau nebe lietuvė, tavo eisenoje - laisvė, tavo kalba - laisvės kalba, tavo visa esybė dvelkia laisve, tu jau amerikonė”.
Likimo ironija - amerikietė Lietuvoje, lietuvė (iki šiol) Amerikoje.
Manau, kad dabar jau daug mažesnis skirtumas, nes pasaulis vienodėja ir gerąja, ir blogąja prasme...

Ko Tave išmokė gyvenimas Amerikoje? Ištvermės.

Jei paprašyčiau tavęs apibūdinti save vienu žodžiu, ką pasirinktum?

Lankstumas, sugebėjimas atsitiesti.

Ačiū už pokalbį!