Į Ameriką atvažiavau kartu su šeima prieš du metus. Tai dar pakankamai mažas laiko tarpas, bet išgyventa jau daug.
Pirmos mintys apie kitą šalį sukosi jau seniai. Mano vyras baigė mokslus Amerikoje, karo akademijoje. Grįžęs į Lietuvą dirbo pagal specialybę. Kai mes susipažinome, man pasakodavo, kad pasiilgo amerikietiškų ledų, maisto, žmonių... Savo gyvenimu skųstis negalėjome, turėjom viską, ko reikia, bet vis norėjosi kažko daugiau. Norėjosi save išbandyti platesne prasme. Taip mūsų saraše atsidūrė Anglija. Tik aš niekaip neįsivaizdavau savęs gyvenančios toje šalyje. Man visada buvo per daug lietuvių, per daug to, ką turime Lietuvoje. Pavykus vyrą atkalbėti nuo minties gyventi Anglijoje, gimė mintis apie Norvegiją. Pradėjome mokytis kalbą, žiūrėti norvegiškus filmus. Jautėmės apsisprendę iki tol, kol prasidėjo skandalai dėl vaikų atiminėjimo. Nusprendėme, kad nenorėtume savo vaikų auginti baimėje. Tada mūsų planuose atsirado Australija. Išsiaiškinę visas galimybes, sudarėm veiksmų planą. Norint legaliai gyventi, Australijoje privalai turėti profesiją, kurios atstovų jiems trūksta. Nei vieno iš mūsų profesijų nebūtų patekusi į sąrašus, todėl nusprendžiau įgyvendinti savo seną svajonę ir stoti mokytis veterinarijos. Deja, ši svajonė liko stalčiuje...
Pirmiausia, dėl to, kad vyras jau kelis metus iš eilės dalyvavo loterijoje žaliai kortelei laimėti. Be to, besiruošdama perlaikyti kai kuriuos vidurinės mokyklos egzaminus, sužinojau, kad laukiuosi. Tikriausiai gyvenimas ne be reikalo mums suteikia vienas ar kitas galimybes. Taip atsitiko ir mums. Gegužės mėnesį gavau vyro skambutį iš Rygos. Pirmi žodžiai: "aš nelaimėjau žalios kortelės, o tavo paskyra neatsidaro. Pagal tai, ką skaičiau internete, yra didelė galimybė, kad tu laimėjai". Kitą dieną šis spėliojimas pasitvirtino.
Tai buvo kažkas tokio, nesuvokiamo, neaprėmiamo, nenuspėjamo. Nusprendėme, kad artimiesiems ir draugams nieko nesakysime, kol neturėsime pasuose vizų. Po beveik metų pasiruošimo, likus keliams mėnesiams iki išvažiavimo, pranešėme patiems artimiausiams.
Išvažiuoti iš savo šalies, kurioje gimei, augai, mokeisi, kurioje buvo daug pirmų kartų, paskatino noras patirti daugiau, išbandyti save, atverti akis pasauliui ir pasinerti į nuotykį. Susidėjom savo turtą į 3 lagaminus, pasiėmėm vaiką, katę ir ... išvažiavom "užkariauti pasaulio".
Kokia buvo pradžia - pirmi mėnesiai, metai?
Nusileidome Siettle, Vašingtono valstijoje ir apsistojome pas draugus. Pasirinkome šią valstiją, nes turėjom pažįstamų su vaikais. Vyras pradėjo ieškoti darbo, bet Siettle darbo gretai rasti nepavyko, todėl paieškos lauką išplėtėm po visą Ameriką. Padėjo, kad Tadas baigė mokslus Amerikoje ir turėjo karinės patirties. Man asmeniškai sunku buvo dėl anglų kalbos. Neprabėgus nei 2 mėnesiams, sėdėjome lėktuve ir skridome į Las Vegasą. Paskutiniam darbo pokalbiui, apsidairymui ir vietovės įvertinimui. Mums tiko ne tik darbo pasiūlymas, bet ir galimybė pabūti visai kitokiame, nei esame įpratę, kraštovaizdyje. Susikrovėm lagaminus ir persikėlėm į Las Vegasą.
Per pirmus metus Amerikoje žemė su dangumi maišėsi ne vieną kartą. Atsidūrėme dykumoje, kur nieko nepažinojome, nieko neturėjome. Bandėme susirasti draugų lietuvių tarpe, bet sunkiai sekėsi, be to atvažiavau čia ne gyventi lietuviško gyvenimo Amerikos žemėje, o patirti amerikietišką gyvenimą su visais jo prieskoniais.
Padirbęs kelis mėnesius, mano vyras nusprendė, kad negali gyventi be kariuomenės ir disciplinos. Jam pavyko patekti į Amerikos kariuomenę, bet tai reiškė, kad aš lieku svetimoje šalyje viena, su vienerių metų berniuku. Vienintelis būdas susisiekti su vyru buvo laiškai, kuriuos jis gaudavo tik kartą per savaitę. Nepaisant to, aš vyrui išsiųsdavau po 2-3 laiškus per savaitę. Man reikėjo viską pasakoti iki mažiausios smulkmenos, kad galėčiau išgyventi ir nepalūžti.
Po apmokymų vyras gavo paskyrimą į Ford Drum, Niujorko valstijoje. Kraustėmės prieš pat Kalėdas, tai kartu vežėmės ir simbolinę eglutę. Pervažiavome 12 valstijų ir atsidūrėme dabartiniuose savo namuose - mažame ir jaukiame miestelyje.
Kariuomenėje paplitęs posakis "mano namai ten, kur mane siunčia kariuomenė" labai realus, nes mūsų horizonte ir vėl nusimato lagaminų pakavimas. Mes, moterys, esam stiprios ir galime pakelti bei išgyventi daugiau nei pačios tuo tikime. Manau, kad išbandymai ir pirmųjų metų patirtis mane užaugino įvairiomis prasmėmis.
Kaip susiklostė/klostosi profesinis gyvenimas?
Jei reikėtų šiandien įvardinti profesiją, atsakyčiau - šeima. Nesigėdiju - jau 10 metų esu kario žmona. Lietuvoje įsigijau kirpėjos specialybę, mokiausi Šiauliuose. Sekėsi gerai, turėjau daug klientų, bet kai sutikau busimą vyrą, išsikrausčiau į Klaipėdą ir teko pradėti nuo nulio. Kai po 3 metų profesinė veikla suaktyvėjo, vyras pranešė, kad mus siunčia į Vilnių. Susilaukusi sūnaus norėjau pailsėti, sustoti ir gerai pagalvoti. Galvojau ilgai ir ne vienerius metus.
Daugelis mane skatino pradėti kirpėjos darbą čia, Amerikoje, nes vietinių salonų kokybė net pačių amerikiečių dažnai netenkina. Bet žinodama, kad ši gyvenamoji vieta yra laikina, ir kad susiradus klientų vėl teks kitur kraustytis, nusprendžiau to nedaryti. Pradėjau mąstyti, ką galėčiau veikti iš namų. Niekada nemokėjau sėdėti vienoje vietoje, esu linkusi prie meno, tai prieš kelis metus pradėjau tapyti. Tapau, kas gimsta mano galvoje, o kartais priimu užsakymus. Tai neatneša finansinės naudos, bet yra dvasinis gėris ir laisvės pojūtis. Miela žinoti, kad kai kurie mano darbai surado naujus namus Danijoje, Kanadoje, Amerikoje ar Lietuvoje.
Taip pat pradėjau fotografuoti - kol kas nemokamai, kad įgaučiau patirties. Turiu galimybę baigti mokslus, kuriuos finansuoja kariuomenė, todėl tikiuosi, kad greitu laiku pradėsiu mokytis ir semtis naujų žinių.
Kas Tau svarbiausia gyvenime?
Gal nuskambės banaliai, bet man gyvenime svarbiausia yra mano šeima. Labai svarbu, kad šeima būtų vieninga, kūrybinga, aktyvi. Manau, kad viskas prasideda nuo šeimos - gyvenimo pažinimas ir potyriai. Viskas, kad mūsų gyvenime nutinka vėliau, vienaip ar kitaip yra įtakota mūsų pirmosios šeimos.
Su kiekvienais metais, su kiekvienu išbandymu prisimenu tai, ką turėjau šeimoje. Tai nereiškia, kad vien gera patirtis padėjo išgyventi. Buvo visko, bet net skaudžiausioje patirtyje galima rasti gėrio kristalą, todėl gyvenime priimu viską, ką jis man duoda.
Ką Tau reiškia laimė?
Man laimė glaudžiai susijusi su ramybe, vidinio pasaulio pusiausvyra. Ilgą laiką tikėjau, kad laimę pasieksiu, jei padarysiu karjerą, jei uždirbsiu daugiau pinigų, jei įgyvendinsiu visus sumanymus ir "pasieksiu" dangų. Jei kažką turėsiu apčiuopiamo, jei nukeliausiu į pasaulio kraštą, jei užsidėsiu pliusiuką prie kiekvieno sarašo punkto. Tikriausiai turėjau išgyventi tą siekiamybės laiką, kad suprasčiau, jog laimė esu aš, mano pasaulis ir mano ramybė. Jei aš jaučiuosi gerai, tai ir aplinkiniai tai pastebi. Jei išmoksti džiaugtis mažais dalykais ir pastebi juos, dideli džiaugsmai ateina savaime. Reikėjo laiko, kad savęs nebespausčiau ir nebeplakčiau už kiekvieną neišsipildžiusią idėją. Dabar per gyvenimą žengiu ramesniu, lengvesniu žingsniu, labiau pasitikinti savimi ir tikrai būdama laimingesnė. Laimę padėjo suvokti faktas, kad mano vyras Amerikos kariuomenėje jau nebežaidžia karą, o jame gyvena. Lietuvoje tai buvo daugiau žaidimas ir pakankamai ramus bei saugus darbas. Retai kas susidurdavo su tikru pavojumi. Faktas, kad jis tarnauja Amerikos kariuomenėje mane privertė susimąstyti, jog vieną dieną aš galiu tiesiog sulaukti skambučio į duris su žiauria naujiena. Šis žinojimas išmokino džiaugtis ir branginti tai, ką turi šiandien, čia ir dabar. Išmoksti vertinti kiekvieną akimirką ir jos trapumą.
Ar pasiilgsti Lietuvos? Ko labiausiai?
Turiu atsiprašyti savo draugų - ne, nepasiilgstu. Nieko, nebent gal kibinų su špinatais ir varške. Nesijaučiu kažko netekusi, kaip tik jaučiuosi daugiau suradusi. Nesijaučiu dėl to kalta, tiesiog nesu prisiminimuose ir gyvenu čia bei džiagiuosi tuo, ką turiu. Gal vieną dieną gyvenimas susiklostys taip, kad teks grįžti į Lietuvą. Tuomet mielai gyvensiu ten, kur esu.
Ko Tave išmokė Amerika?
Pirmiausia - kantrybės. Sulaukti tinkamo momento ir tik tada kažko imtis, kažką pasakyti ar padaryti. Išmokau suprasti kitos kultūros žmonių mąstymą.
Kuo, tavo manymu, skiriasi lietuvė moteris nuo amerikietės?
Pirmiausia - darbštumu. Lietuvės moterys darbštesnės, kruopštesnės, atsakingesnės, imlesnės. Jei kažką daro, tai kokybiškai ir iki galo. To dažnai pasigendu amerikiečių tarpe. Tuo pasireiškia auklėjimo skirtumai, nes nuo vaikystės vaikai čia giriami ir jaučiasi tobuli. Bet sutinku ir labai aktyvių ir įdomių moterų. Galbūt didžiausias skirtumas yra auklėjimas ir kultūra.
Jei paprašyčiau save apbūdinti vienu žodžiu, koks pirmas žodis ateina į galvą?
Kibirkštis
Ačiū!
No comments:
Post a Comment