Edita Čikagoje: nuo pleistriukų iki pastato sergančių vaikų tėvams

Prisimenu, kaip San Francisko Lituanistinėje mokykloje Genys buvo renkami spalvoti vaikiški pleistriukai, skirti Lietuvoje onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Po kurio laiko į Lietuvą iškeliavo žaislais pakrautas sunkvežimis. Tuo metu nežinojau, kad šių iniciatyvų pradininkė  – Chicago Mothers Foundation. Tai ne pelno siekianti organizacija, kurios idėja gimė nedideliame Čikagos mamų būrelyje, kuris norėjo padėti vienam sunkiai sergančiam berniukui. Mažas ratelis, kuriame, beje, dalyvavo ir jums jau pažįstama Giedrė, išaugo į didelį būrį – virš 2,500 narių, ir oficialiai įteisintą aktyvią organizaciją. Veikla, prasidėjusi nuo vieno berniuko istorijos, išsiplėtė į pagalbą tūkstančiams Lietuvoje vėžiu sergančių vaikų. Be to pinigai, surinkti vieno sėkmingiausių labdaros renginio metu, buvo investuoti į laikinų namų ligonių tėvams statybą.
Finansinės paramos dėka perkami brangūs medicinos prietaisai, o prieš šventes iš visos Amerikos į Lietuvą keliauja su meile supakuotos kalėdinės dovanos. Pagalvota ne tik apie finansinę pagalbą, bet ir emocinę, kuri ypatingai reikalinga sunkiai sergančiam vaikui. Kad ir tas spalvotas pleistriukas su  mergaite Dora, atkeliavęs iš už Atlanto ir užlipdytas ant vieno iš nesuskaičiuojamų dūrių...
Žiūrėdama į tą didžiulę, pleistriukų pakučiais pripildytą dėžę San Franciske, dar nieko nežinojau apie moteris, pradėjusias šią iniciatyvą. Beje, Čikagos ”Drauge” rasite išsamesnį straipsnį apie Fondo veiklą. Prieš porą savaičių skaitėt apie Giedrę, vieną iš Čikagos mamų klubo, po to ir fondo pradininkių, o šį kartą kalbamės su Edita, Fondo Prezidente. 

Kiek metų gyveni Čikagoje? 

Čikagoje gyvenu nuo 2000 metų. Atrodo nei daug, nei mažai, nors laikas prabėgo kaip viena akimirka. Jei manes klaustų, ką laikau savo gimtu miestu, be abejonės, tai būtų Kaunas ir Čikaga –  niekuo nepanašūs, bet man labai artimi miestai. 

Kodėl pasirinkai Čikagą? 

Net nesprendėme kitų galimybių – kartais imi, kas duodama, o tik vėliau pradedi galvoti, kad gali būti kitaip … 

Kaip apibūdintum miesto energiją? Ar jinai padeda tau save realizuoti? 

Čia sutiksi visus keturis metų laikus. Nors vėjuota ir oras per dieną gali pasikeisti net 10C skirtumu, Čikagos oras man patinka. Miesto centras (downtown - anglų k.) man yra vienas gražiausių visoje Amerikoje. Aš mėgstu senovinę architektūrą, man patinka miesto pastatai, kartu nuostabiai derantys, naujai kylantis dangoraižiai, kuriuose, beje, niekada nenorėčiau gyventi, nes per šalti jie man ir per daug primena viešbučius. Visada pilnas žmonių miesto centras, vingiuojanti Čikagos upė, o šalia bangas keliantis Michigan ežeras –  tai lyg kadras iš atviruko, kuriuo vis neatsigrožiu. Čia nerasi didelės prabangos. Tai pramoninis miestas su įvairių tautybių žmonėmis. Mes, lietuviai, Čikagą galim vadinti antra Lietuva, nes čia taip ir jaučiuosi: mokyklos, darželiai, kavinės, savi laikraščiai... Visa ši buitis Tėvynės ilgesį palengvina ir aš net kartais pasimirštu, kad esu ne Lietuvoje.  

Kokios yra tavo mėgstamiausios vietos? 

Labiausiai mano lankoma vieta mieste yra Michigan gatvė. Ji visada išjudina žmogų, čia sutiksi ir  gatvės muzikantų, ir benamių, ir labai įžymių žmonių. Kartais toks žmonių antplūdis šiek tiek atbaido,  tada mielai renkamės senąją miesto dalį – Lincoln park. Jei turėčiau galimybę, būtinai čia apsigyvenčiau ir kasdien kulniuočiau prie ežero. Gatvės namai vienas už kitą įdomesni, su labai savita, tik Lincoln parkui būdinga architektura. Daug prancūziškų kavinukių, gali bet kada įsitaisyti ant saulutės ir stebint žmones, gurkšnoti latte. 

Kas mieste žavi, o kas nervina? 

Nors miestas man labai patinka, visgi yra ir kas erzina, pvž., autobilių parkavimas. Kartais rasti vietą  užtrunka visą amžinybę. Užjaučiu savo vyrą, nes jis jau 10 metų dirba miesto centre. 

Miestas visada “gyvas“ – dieną ir naktį verda gyvenimas. Kartais gal nevisai toks, kokį jį mes norėtume matyti, nes be geros pusės, yra ir labai nesaugi Čikaga. Mūsų miestas pirmauja nusikaltimų skaičiumi visoje JAV. Yra miesto dalys, kur geriau nosies nekišti. Mes su vaikais bent kartą per metus aplankome muziejus. Mūsų mėgstamiausias – Museum of Science. Į centrą taip pat važiuojame žiūrėti mūsų mylimos ledo ritulio komandos – Blackhawks varžybų. Čikaga ko gero tinka ne visiems, bet daugelis, kaip ir mes, greitai prisitaiko.

Kas paskatino pasiryžti vadovauti Fondo veiklai? Juk veikla vykdoma labdaros pagrindais, o darbo labai daug. 

Kai gimė antras vaikas, supratau, kad namuose užstrigau ilgam. Gali dirbti pilną dieną, kai turi vieną vaiką, tačiau su dviem jau darosi sudėtinga (JAV nėra valstybinių lopšelių/ darželių, o privatūs – labai brangūs, todėl jaunoms mamoms dažnai tiesiog neapsimoka dirbti - autorės pastaba). Dirbti negalėjau, bet ir sėdėti namie neplanavau, ypač čia, kai tiek galimybių. Veikla pati surado mane, matyt buvau reikiamoj vietoj, reikiamu metu. Pradėjau pastebėti dalykus, į kuriuos ankščiau nekreipiau dėmesio. Sergantys vaikai vis dažniau patraukdavo mano dėmesį. Tam turėjo įtakos ir socialiniai tinklai, nes jų dėka pradėjau daugiau pastebėti, kas darosi pasaulyje. 
Pagalbos prašymas vienam berniukui iš Didžiosios Britanijos sudėjo paskutinius taškus. Ėmiausi veiklos, o dabar galiu drąsiai teigti, kad ši veikla man tapo pačia geriausia gyvenimo mokykla. Labdarai ir savanoriavimui reikia užaugti, subręsti, ir tai duota ne kiekvienam.


Ačiū! 

P.S. Šiuo metu Edita ruošiasi dideliam labdaros renginiui, kuris įvyks vasario 25 d. Daugiau informacijos rasite Fondo Facebook puslapyje, čia. Ypatingas renginio svečias  – Vytautas V. Landsbergis. Jei galit  –  ateikit. Jei negalit  – pasidalinkit informacija. Nors trumpam, pabūkim Vilties Atvarais...