Nevada ir Burning Man: Efemeriškas miestas dykumoje

Gal ir ne į temą, nors... tai irgi yra mano Amerika, ir ne laiku –  praėjus beveik pusmečiui, galvoj atgimsta reginiai, ispūdžiai, išgyvenimai... Neturiu ambicijų pateikti objektyvų pasakojimą apie Burning Man (Degantis Žmogus - iš anglų k.). Beje, tai puikiai padarė Jurgis Didžiulis, nors tos objektyvios nuomonės gal ir iš viso nėra, nes kiekvienam ši patirtis skirtinga. 

Nors gyvenu 6 -7 val. (automobiliu) nuo BM (Burning Man trumpinys) susitikimo vietos, užtruko 15 metų, kad panorėčiau ir sudalyvaučiau. Gal net nebūčiau ten patekus, jei nebūčiau susipažinus su ”burneriais” (tie, kurie dalyvauja renginyje, gauna tokią pravardę) iš Lietuvos, nors pati gyvenu ten, kur 1986 metais prasidėjo BM judėjimas. 
Vis galvodavau, kad važiuoja tik pankai, hipiai, ”artistai” ar keistuoliai. Aš gi normali. Normalumo riba pasistūmėjo, kai prieš tris metus pas mane apsilankė būrys lietuvaičių, ką tik grįžusių iš festivalio. Jų tarpe: vienas iš mano tuometinių bendradarbių (dirbau Lietuvos valstybinėje organizacijoje, nuotoliniu būdu), žurnalistė, grafikos dizainerė, programuotojas, kitos valstybinės įstaigos darbuotojas... 

Dar po metų, LT ”burnerių” judėjimo įkūrėjas pasiūlė padėti su bilietu (jie išperkami per pirmas 10 minučių) ir aš, labai dvejodama pasiryžau.

Ruošimasis prasidėjo likus maždaug porai mėnesių iki renginio. Pradėjau ieškoti informacijos ir kas- kur- kaip. Paprastai dalyvauji priklausydamas grupei, taip vadinamai stovyklai. Aš prisijungiau prie ”Lituanica Birds” stovyklos. 
Įdomybės prasidėjo nuo elektroninio susirašynėjimo su grupe (apie 50 žmonių). Kadangi festivalis vyksta dykumoje, kurioje nieko, išskyrus dykumos smėlį, nėra, reikia visiškai viską atsivežti  –  maistą, vandenį, nakvynei, ir t.t. Kiekvienas atsakingas už tam tikrus produktus, maisto gaminimą, indų plovimą, budėjimą ir bendros tvarkos palaikymą. 
Vienam iš narių pasiūlius bendriems pietums gaminti bulvinius blynus iš pakučių, kuriuos, beje, visi, atskrendantys iš Lietuvos, atsiveža, pasišiaušiau: „Tai ką, chebryte, galvojat, kad Amerikoj normalių bulvių nėra?” 
Kitame pasaulio gale kurį laiką spengia tyla, o po to mandagiai paaiškinama, kad gali tekti pamaitinti 100 žmonių, nes čia atviras renginys, ir, beje, tie Malsenos pakučiai visai nieko... Nusileidžiu dėl pakučių, bet vistiek įsipareigoju bent jau mažesnei grupei iškepti blynus iš tikrų bulvių. Bet čia jau kita istorija. 
Po ilgų planavimų, abejonių ir nežinios, kažkaip nudardu į vietą su pagyvenusiu mini van'u, pilnu daiktų ir žmonių, kuriuos tik vakar sutikau, ir kurie tarpusavyje nelabai turi ką bendro. 
7 valandos pavirsta į 17 dėl nenusakomų kamščių, kuriuos sukelia 70, 000 žmonių minia, prisiekusi patekti į niekieno žemę arba utopinį pasaulį, kuris gimsta ir miršta per septynias dienas.
Pagaliau privažiavus ”vartus”, pasveikina gerietiški veidai su ”welcome home” ir, jei esi naujokas, tave pakrikštija čia pat, dykumos dulkėse. 
Išsivoliojęs smėlyje, magiškai pavirsti savu ir patenki į tą kitonišką, beprotišką pasaulį, kuriame visi kaip ir skirtingi, bet kartu ir panašūs, ir niekas tavęs neklausia, ką veiki gyvenime. Nesvarbu net kiek uždirbi, nes už pinigus čia pardavinėja tik kavą ir ledą, o visa kita vyksta dovanojimo ar apsikeitimo principu. 

70,000 laikinų gyventojų miestas sudarytas iš mažų ir didesnių turistinių palapinių, ”dom'ų” (kupolo formos didžiulė palapinė), treilerių, smėliu užpustytų automobilių. Dienos metu karšta ir žmonės apsirengia minimaliai arba visai nesirengia, o naktimis vėsu ir tamsu, tai matai įvairiaspalvius kreiziškiausius kailinius, paltus, kartais ir su lemputėmis. 

Centrinėj aikštėj, vadinamoj Playa, iškyla milžiniškos skulptūros, pastatai, dirbtuvės, vyksta meno projektai, renginiai ir reginiai. 
Čia pasistūmėja ne tik normalumo, bet ir higienos ribos. Praktiškai visą savaitę gyveni nesiprausęs, karts nuo karto persibraukdamas kūdikiams skirtom šlapiom servetėlėm. Veikia dviračiu varomas lauko dušas, kai vienas mina, kitas prausiasi, o smalsuoliai spokso. Reali tokio apsiprausimo nauda trunka kelias sekundes ir iškart vėl pasidengi lipniu dykumos smėliu, nes nuolat pusto. Kad ir nesiprausęs, veidrodyje vistiek stebėtinai gerai atrodai, nes veidrodis irgi smėlėtas ir save matai lyg per šydą, bet be raukšlių. Nedraugiška smėlio pūga dažnai užlipdo net akis ir pavirsti į pudrinį smėlio žmogų: valgai bulves su smėliu, geri vyną su smėliu, kuris, girgždėdamas burnoje, po to nusileidžia į skrandį ir net neprašytas pravalo žarnyną. 

Pirmom dienom jautiesi kosmose, trečią žiauriai norisi namo, į savo minkštą šiltą lovą. Jei atlaikai, po to pamiršti, kad tie dalykai apskritai egzistuoja ir komforto nebuvimas tavęs jau nebenervuoja. ”Astro headwash” stovykla, kur tau su šiltu vandeniu išplauna galvą, patampa prabangiausiu pasaulio salonu. Pas kaimynus, ”Spirited camp”, gauni tikro ekspreso ar capučino ir dar velnius išvaro. Anksti ryte eini į jogą ar meditaciją, klaidžiodamas patenki į jam session ar suomišką pirtį. Vienas iš tavo naujų, dviejų dienų draugų arba BFF (best friends forever - iš anglų k.), pasiūlo dykumoje prabėgti triatloną ir iškart sutinki, net nepamasčius, kad dorai plaukti nemoki. Plauki, t. y. šliauži per dykumą, nes vandens čia, žinoma,  nerasta, o  po to bėgi ir dviračiu važiuoji iš paskutiniųjų, lyg nuo to priklausytų tavo ateitis,   nors ir nepatogu, su kablais, nes nespėjai į sportbačius įsispirti.  Normalumo ribas dar labiau pastumi, kai su kitais dviem bendražygiais, nakčiai išsiruoši  nakvynei į miestą, o tiksliau į dykumos negyvenamąją dalį, tiesiog prie tvoros. Kelis kilometrus piligrimiškai stumiant dviratį su savo miegojimo manta, kuri karts nuo karto nukrenta, pagaliau surandi patį atokėčiausią dykumos lopinėlį. Po tokios nakties jautiesi dvasiškai priartėjęs prie San Francisko benamių: supranti ne tik jų fizinį diskomfortą , bet kartu ir nevaržomos laisvės pojūtį. 

Šiame pasaulyje laikas, normos, struktūra ir taisyklės išnyksta, bet viskas kažkaip nesuvokiamai veikia ir beveik nėra avarijų. Nebent, užsižiopsojus į keistenybes, nesuvaldai dviračio ir užleki ant kito žioplio arba ant stulpo. Bet ir tokiu atveju nepražūsi – veikia medicinos punktai ir net ligoninė.

Kelioms dienoms išnyksta normalaus pasaulio ribos, o gal tiesiog jo ir visai nebuvo... eini į koncertus, diskotekas, workshop'us, mokaisi važiuoti riedlente, medituoji, iš kaimynų pasiskolini ”sparnus” ir minutei pavirsti deive ar drugeliu ar princese... Kažkas maišo margaritą, kažkas – mohito, kas kepa blynus, picą, bulves. Daug dalykų nereikia aiškinti ar bandyti suprasti, o tiesiog priimti ir išgyventi.

Baigiantis savaitei, vakarais sėdi ir žiūri į degančias skulptūras, kurios buvo kurtos daug mėnesių, gal net metus, o sudega per keletą minučių. Stebi fizinį žlugimą, suvoki daiktiškumo laikinumą. Visdėlto lieka ne tik pelenai. Lieka patirtis, įspūdis, vaizdinys, nuotrauka –  dalykai, nereikalaujantys fizinės erdvės, talpos ar kuprinės. Lieka muzika, kurią išgirdai penktą valando ryto, išėjus sutikti saulės. 
Lieka geras bendrumo jausmas, gimęs stovykloje, kurioje, savaitės pradžioje susirinkusi nepažįstama minia, į savaitės pabaigą virsta darnia šeima. 

Sugrįžus, draugai ar pažįstami, ten dar nebuvę, paklausia: ”Did you have fun?” (Ar smagiai praleidai laiką- iš anglų k.). Geriausia, negalvojant atsakyti ”taip”, nes paprasčiau. Negali sakiniu ar paprastai paaiškinti, kad čia gal ne visai apie ”fun”. Introvertui, įmestam į žmogiškąjį zoologijos sodą, tokiam renginy būna  nemažai momentų, kai visko būna perdaug. Čia žymiai ryškiau išlenda baimės, nepasitikėjimas, abejonės, vidinis diskomfortas. Savaitė pralekia kovojant su savo vidiniais demonais :)  

Nežinau, ar sugrįžti į realybę kitas žmogus,  bet kažkas išsijudina, išsilaisvina, palengvėja.  Kažką palieki ar sudegini nedraugiškoj gamtos stichijoj ir atlaisvini vietą naujai energijai. Kaip kitaip paaiškinsi, kad tik grįžus,  susirandi naują darbą, nors ieškojai jau virš pusmečio, pradedi projektą, apie kurį galvojai jau porą metų ir vis negalėjai išjudinti.  Kiekvieną kartą ir kiekvienam patirtis bus vis kitokia ir sunkiai žodžiais paaiškinama. Jos negali suplanuoti ar numatyti. Bet jei turi galimybę – išbandyk.