Čikagoje gyvenanti Kristina: kalbos išlaikymas - procesas

Per porą paskutinių savaičių susipažinau su daugiau Čikagoje gyvenančių moterų, negu per visus savo 18 metų JAV. Negaliu tuo atsidžiaugti: jos skirtingos, įdomios, su savo istorija, kuri vis kitaip, bet nenuginčyjamai papildo mano pasaulį. 

Šį kartą bendraujame su Kristina, kuriančia poeziją. 

Kiek metų gyveni Čikagoje? 

JAV gyvenu nuo 2004-ųjų. 

Kodėl pasirinkai šį miestą?

Čikagą su tėvai ir broliu pasirinkome dėl to, kad čia gyveno (ir tebegyvena) mano mamos draugė su šeima, mums nepaprastai daug padėję gyvenimo JAV pradžioje. 

Kuo ypatinga Čikaga? 


Niekam ne paslaptis ir ne naujiena, kad Čikagoje ir jos apylinkėse – itin didelė ir aktyvi lietuvių bendruomenė. Pirmiausia dėl to man tai ir yra ypatinga vieta. Kultūrinėje veikloje ilgą laiką buvau pasyvi stebėtoja, bet tai padėjo greičiau pasijusti savesne Amerikoje. Ilgainiui, ir gal kiek pačiai sau netikėtai, sumaniau imtis organizacinės veiklos. 2016 metų kovo mėnesį surengiau “Poezijos Pavasario” šventę, kurioje entuziastingai sudalyvavo 22 poetai, esantys labai skirtingose rašymo kelionės atkarpose. Sudariau ir išleidau renginio knygelę. Jai atspausdinti, lėšas padovanojo žmonės, patikėję šia idėja. Šiuo metu nepriklausau jokiai organizacijai, viską darau vedama asmeninės iniciatyvos. 2016 metų gruodį pati išleidau ir pristačiau savo poezijos knygą ”lietus kvepia plienu”. Toliau rengiu rašančių susitikimus, dalyvauju įvairiuose skaitymuose, pamažu pradedu planuoti šių metų ”Poezijos Pavasarį”, atsiranda galimybių plėtoti kitą, su rašymu susijusią veiklą. Siekiu apjungti, paskatinti rašančius žmones, sukurti kažką, kas turi prasmę ir išliekamąją vertę. Manau, kad visiems kuriantiems žmonėms, ankščiau ar vėliau prigijusiems svečioje šalyje, kur kasdienybės reikalavimai dažnai palieka tiek mažai vietos dalykams, maitinantiems sielą, itin svarbu burtis ir palaikyti vienas kitą. Mums savos kultūros, tradicijų ir, svarbiausia, kalbos išlaikymas – ne savaime suprantama duotybė, o procesas, reikalaujantis sąmoningų pastangų. Tačiau pamatyti tų pastangų (kartais trunkančių metų metus, iš kartos į kartą) rezultatus yra neapsakomas jausmas  –  ar tai būtų Šokių, Dainų Šventės masto renginiai, ar prasmingos ir sėkmingos pavienės asmeninės iniciatyvos. 

Kaip apibūdintum miesto energiją? Ar jinai padeda tau save realizuoti? 

Šiuo metu gyvenu ir dirbu priemestyje, tad miesto energiją galiu apibūdinti tik tokią, kokią ją jaučiu ten nuvažiavusi. Apsilankau ten pakankamai dažnai ir gaila būtų nepasinaudoti patirtimis, kurias šis miestas siūlo. Mano savirealizacijai vieta, kurioje aš gyvenu, įtakos neturi.

Kokios yra tavo mėgstamiausios vietos, be kurių negalėtum gyventi? 

Mieste dažnai lankausi Green Mill džiazo klube, Art Institute of Chicago. Lietuvių Dailės Muziejus ir po tuo pačiu stogu įsikūrusi galerija Siela, esantys Lemonto Lietuvių centre, per pastaruosius kelerius metus tapo itin svarbiu mūsų bendruomenės kultūrinio gyvenimo centru, traukiančiu ne vien parodomis, bet ir gausybe skirtingų renginių. Šios vietos iš tiesų nepaprastai trūktų. 

Kas miest žavi, o kas nervina? 

Čikagą matau kaip įvairialypį, daug veidų turintį miestą, kurį pakankamai lengva prisijaukinti. Kadangi geriausiai jaučiuosi tylesnėse, ramesnėse erdvėse, minios šurmulys greitai išvargina. 

Papasakok apie savo poeziją: kam ji skirta, kas yra tavo skaitytojas? 

Poezijos kalba yra universali, bet eilių prasmės visada skirtingos, jos priklauso skaitantiems. Eilėraščiai man yra labai koncentruotos energijos išraiška, kai pavyksta pajausti ir aprengti žodžiais subtilias vidines būsenas. Rašymas man yra meilės veikla, kuriai padeda įgimtas jautrumas, imlumas, sodrėjanti gyvenimiškos patirties paletė. Būtent taip kai kurie žmonės ir yra apibūdinę mano eiles: sodrios ir sočios.

Ačiū, Kristina! 

P.S. Kristinos knygą jau galima įsigyti Amazon. Susipažinkit su jos poezija! 

kvėpuok 

į minkštą speigą 

nyra žemė

tylu

ir mūsų medis

it žvėris

nuo keteros tik kovą 

nusipurtys sniegą 

kol katės 

ir jauni jausmai dar miega

mes tylime

jau nemaži

bet vis dar ne visai pasenę

kol iš tamsos į kelią kvies žibintai
(juk visad
per greit švinta)

ilsėkis

šiemet taip ramiai

aplenksim gruodį


pažadas

o mano žodžiai gyvens
juodu varno sparnu
baltame danguje išrašyti
jei tu paliksi prie atviro lango vandens
čia mano siela sugrįš
atsigerti ir pasiganyti 

jei be manęs bus ilgu

tu atsigręžki į saulę 

ir irkis per laiką atgal 

ten kur akys mūs tykiai 

ant viens kito veido ilsėjos

jei atmintis tau supus ir pasens

tai susiraski mane šilumoj 

juk kiekvieną pavasarį 

ja ir daigais aš vis 

tavąjį sodą apsėju 

tu tik paliki prie atviro lango vandens

ir aš grįšiu 

taip būna

ten 

tolumoj

kai griaustinis dudens

aš vėl atgimsiu 

ir žodis 

taps kūnu