suasmeninta mokyklos istorija

San Francisko lituanistinė mokykla yra mažas didelis stebuklas, išaugęs iš daigelio (arba 5 vaikų) į didelę sveiką pupą, kuri jau seniai prakirto dieduko namo stogą ir žiūri į dangų. Vienuolika metų buvau viena iš mamulių, kiekvieną šeštadienį savo atžalas (norėjo jie to, ar ne) sugrūdančių į automobilį ir valandą (į vieną pusę) vairuojančių į šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Taip pat viena iš nedaugelio, kurios pastoviai vėluodavo... Jau jau vaikus iškrapštai, bet pagauna nežmoniškas noras pasidažyt, nes gi į miestą važiuoji...
Trumpa ir oficiali mokyklos istorija skamba taip: “Lietuviška šeštadieninė mokykla GENYS pradėjo savo veiklą 2006 metų pavasarį. Anuomet tai dar nebuvo mokykla. Viskas prasidėjo nuo lietuvių bendruomenės tradicinės cepelinų šventės: keturios mamos entuziastės nusprendė, kad būtų šaunu surasti lietuvę mokytoją, kuri norėtų leisti laiką su vaikais šeštadieniais ir padėti jiems kalbėti lietuvių kalba. Veiklą pradėjome vos su penkiais vaikai ir viena mokytoja lietuvių bendruomenės nario namuose. Kiekvienais metais mokykla augo ir plėtėsi. Šiandien mūsų mokyklos bendruomenę sudaro 67 mokiniai, 124 tėveliai ir 14 nuostabių mokytojų. Mokykloje taip pat veikia ir suaugusių klasė!“(Genys internetinis puslapis).
Mano asmeninė mokyklos istorijos versija kiek ilgesnė ir klampesnė.

Sonatos restoranas Scottsdale: norėjau kažko unikalaus ir skirtingo

Nors Amerikoje daug lietuvių, lietuviško maisto restoranų — vos keli. Kiek žinau, Čikagoje yra du, San Francisko apylinkėse — vienas. Praėjusį rudenį Arizonos valstijoje, Scottsdale, duris atvėrė dar vienas — Sonata's restaurant. Šeimininkai nevadina restorano lietuvišku, o pristato kaip Rytų Europos virtuvę su vietiniu, Scottsdale koloritu. Pritariu, nes kad ir kaip besidžiaugtumėme savo unikalumu, panašiai “valgo“ didesni ar mažesni mūsų kaimynai. Arba reikėtų atidaryti “Lithuanian zeppelins only“ restoraną, bet vargu ar šiais, sveikos mitybos kulto laikais, jis išsilaikytų.
Restorano įkūrėja — Sonata. Jos vardu pavadintas restoranas, o interjero dizainą, kuris tikrai vertas dėmesio, kūrė jos sūnus Deividas.
Kalbinu Sonatą ir žemai lenkiu galvą prieš žmones, pasiryžusius tokiam žingsniui. Pati esu svajojusi apie savo restoraną ar kavinę, bet taip ir liko, tik idėja.

Mano startuoliška patirtis arba 6 mėnesių pekla

Mano istorija ne apie įmonę. Kaip ir nemažai tech. startuolių, tai buvo dar vienas “tool'sas“ (įrankis, iš anglų k.), skirtas pagerinti kitų įmonių darbo našumą, o tuo pačiu sukuriantis krūvą naujų problemų, kurioms spręsti bus sukurtas kitas “tool'sas“. Čia kaip su vaistais — kažką gydo, bet iššaukia nemažai šalutinių poveikių, nuo kurių reikia kitomis tabletėmis gydytis.
Istorija ir ne apie tai, ką aš konkrečiai ten dariau. Oficiali versija — marketingas, reali— pastumdėlė, arba dariau viską, kas ko nespėjo ar tiesiog reikėjo padaryt. Su ta viltim — pradėsi nuo apačios, o paskui kilsi kilsi... Gal ir pasaulį pakeisi (startuoliškos idėjos visada ambicingos), nors... gal ir nereikia jo keisti, gal jis ir pats nenori būti keičiamas. Nes inovacijos kartais priveda prie degradacijos, kitaip sunku paaiškinti, kas šiuo metu vyksta politikoje. Be to dirbti startuolyje yra “cool“, net kai tau virš 40, vistiek kirba “to be cool“ ;)

Rasa ir Connecticut: Amerika, bankininkystė ir kūryba

Su Rasa susipažinom prieš porą metų, Lietuvių Bendruomenės Krašto Tarybos suvažiavimo metu. Ir ji, ir aš buvom išrinktos į Krašto Valdybą. Patekom į vieną naujos komandos nuotrauką ir ... išsiskyrėm. Po to “matydavomės“ per Facebook. Tiesa pasakius, nedaug ką žinojau apie Rasą, išskyrus jos veiklą bendruomenėje — nei apie darbą, nei apie šeimą, nei apie hobius. Per FB pradėjau pastebėti jos originalius papuošalus, fantastiškai nudažytus velykinius margučius, šeimynines nuotraukas. Nusprendžiau pakalbinti blogui ir iš arčiau susipažinti.

Ina Niujorke: Stengiuosi būti čia ir dabar

Su Ina, New York'e praleidusia 26 metus, kalbamės apie daug ką: pirmas dienas, mėnesius, miestą, karjerą, motinystę, moteris ir svajones.

Astra Floridoje: Laimė - tai pasirinkimas

Kai kurios pašnekovės ateinai natūraliai, per blog'ą. Su Astra, gyvenančia Floridoje, nesam susitikę, ir net nesikalbėjom, bet po jos pasakojimo atrodo, kad šią moterį jau seniai ir gerai pažįstu. Randu nemažai paralelių su savo amerikoniška istorija, bet svarbiausia — gerą dozę pozityvo!

apie Napos vynų slėnio malonumus

Viena iš privalomų atrakcijų, lankantis San Franciske ir jo apylinkėse — vyninių lankymas. Žinoma, jei mėgsti vyną. Dažniausiai ir garsiausiai minimas Napos Slėnis.
Pirmoji vyninė Napos slėnyje atidaryta 1861 metais, bet tikroji Napos šlovė prasidėjo 1976 metais Paryžiuje, “Judgment of Paris“( Paryžiaus nuosprendis, iš anglų k.) konkurse, kurį organizavo britas, o teisėjavo 9 prancūzai. Metai iš metų nugalėdavo prancūziški vynai, tai ir tais metais niekas nesitikėjo pasikeitimų. Slapto ragavimo (blind tasting- anglų k. ) metu vienas iš teisėjų, išsirinkęs savo favoritą ištarė : “I smell France...“. Deja, suklydo, nes tai buvo kalifornietiškas Napos vynas. Tą kartą raudono ir balto vyno kategorijose laimėjo Napos Cabernet Savignon ir Chardonnay.  Šis įvykis gerokai praplėtė gero vyno geografiją. Pradėti pastebėti ne tik kalifornietiškai vynai, bet ir Oregono, Washingtono vyninės. Palankios klimato sąlygos bei šiek tiek emigrantiško avantiūrizmo arba noro/drąsos eksperimentuoti, praplėtė klasikinį vyno asortimentą.