Mano istorija ne apie įmonę. Kaip ir nemažai tech. startuolių, tai buvo dar vienas “tool'sas“ (įrankis, iš anglų k.), skirtas pagerinti kitų įmonių darbo našumą, o tuo pačiu sukuriantis krūvą naujų problemų, kurioms spręsti bus sukurtas kitas “tool'sas“. Čia kaip su vaistais — kažką gydo, bet iššaukia nemažai šalutinių poveikių, nuo kurių reikia kitomis tabletėmis gydytis.
Istorija ir ne apie tai, ką aš konkrečiai ten dariau. Oficiali versija — marketingas, reali— pastumdėlė, arba dariau viską, kas ko nespėjo ar tiesiog reikėjo padaryt. Su ta viltim — pradėsi nuo apačios, o paskui kilsi kilsi... Gal ir pasaulį pakeisi (startuoliškos idėjos visada ambicingos), nors... gal ir nereikia jo keisti, gal jis ir pats nenori būti keičiamas. Nes inovacijos kartais priveda prie degradacijos, kitaip sunku paaiškinti, kas šiuo metu vyksta politikoje. Be to dirbti startuolyje yra “cool“, net kai tau virš 40, vistiek kirba “to be cool“ ;)
Dirbom namų ofise, t. y. tame pačiame name gyveno “founder“ arba startuolio įkūrėjas ir vadovas. Ten gyveno ir boso vyriausia dukra, 19- metė paauglė, ką tik pagimdžiusi vaikiuką (ech, klaida, kad aš su juo permiegojau). Dažnai ir mažylio “tėtukas“ pagyvendavo — kartu virtuvėj pusryčius gamindavosi (šeimyninė idilė) arba bardavosi (šeimos kasdienybė). Kas antrą savaitę name gyvendavo kiti 3 mažamečiai boso vaikai (vyko skyrybos ir vaikų dalybos), kurie apie trečią valandą po pietų su didžiausiu griausmu įdundėdavo į trobą.
Gyveno ir vienas iš darbuotojų — 35 metų Džonis (atrodė 55), išsiskyręs, trumpas drūtas bičas iš vidurio JAV, Trumpo Amerikos. Džonis dažniausiai dirbdavo, o tiksliau, lindėdavo savo tamsiame šaltame kambarėlyje (atseit, tamsi aplinka skatina kūrybiškumą), ir pasirodydavo tik tada, kai išalkdavo, arba kai susėsdavom pasitart. Vartojo antidepresentus, tai buvo šiek tiek nuo jų priglušęs. Karts nuo karto, išsikvietęs Uberį, išlysdavo iš namo masažams (nes visai nejudėjo ir jam vis ką nors mausdavo). Jį traukė azijietės ir per vieną masažo sesiją Džonis sugebėjo pakabinti jauną kinę. Vyriškis buvo devintam danguj. Kiek supratau, mergaičiukė labai sunkiai kalbėjo angliškai ir jie susikalbėdavo per vertimų app'są. Gal ir gerai, nes taip sunku, o gal net neįmanoma, susipykti. Džonis nėrėsi iš kailio ir siūlė visokias romantiškas atrakcijas. Visdėlto po kurio laiko mergaičiukė pareiškė, kad nori likti tik draugais (tikriausiai irgi per apps'ą). Kokią savaitę paliūdėjęs, Džonis užsiregistravo į kelis pasimatymų app'sus ir pradėjo aktyviai medžioti. Po poros pasimatymų sutiko gerokai už jį vyresnę kinę, kurios man asmeniškai neteko sutikti, bet, pagal pasakojimą, tai buvo dviejų sielų susiliejimas... Neseniai sužinojau, kad Džonis išsikraustė gyventi pas ją.
Šiek tiek vėliau nei aš į kompanija priimta jauna filipinietė (gimus čia, bet tėvai iš Filipinų), labiausiai pasitikėjo savimi ir katėm. Pirmą darbo dieną pareiškė, kad jokių savaitgalių ar viršvalandžių nedirbs (pagalvotum, kad ne į startuolį įsidarbino). Pasitikėjimas gana greit nuslūgo ir nuo įtampos dažnokai matydavau ją apsiašarojusią ir sėdinčią ant gatvės šaligatvio. Eidavau raminti.
Kates ir aš myliu, bet jos meilė katėms vesdavo iš proto, nes buvo demonstruojama visur — ant marškinėlių, megztukų, arbatos puodelio, rankinės...bei nuolatiniais pasakojimais: Fifi padarė tą ir aną, ant to supyko... brrrr....
Mano darbo stalas buvo svetainėje/ virtuvėje — ten, kur visada kas nors vyksta. Gavau naujutėlaitį pigutį baltą Ikea stalą ir pusbėdę ofiso kėdę. Dar naują Mac laptop'ą, tai jaučiausi gerai aprūpinta.
Mano bosas sudarydavo labai draugiško ir malonaus bičo ispūdį. Realiai, jis buvo labai geras pardavėjas ir visiškai netikęs bosas, nes jo rodomas draugiškumas buvo nukreiptas vien į save — va, koks aš žavingas, o jei tiksliau, beviltiškas narcizas. Moteris jis tiesiog pakerėdavo, iš pirmo karto. Beje, moteris jis irgi mylėjo, tik ne savo darbuotojas. Kadangi gyvenimas buvo labai užimtas — skyrybos, naujas verslas, savo nusiraminimui jis vaikščiodavo į pasimatymus, sudarydamas idealaus, galantiško vyriškio įspūdį. Moterys patikėdavo, kad čia rimtai, ir po to ilgai netildavo skambučiai. Viena iš jų, australė Ema patikėjo rimčiausiai, ir sako, net įsimylėjo. Ką tik išsiskyrusi (vyras ėjo ir išėjo), auginanti 7 metų mergaitę, jauna moteris patikėjo ir nauja meile (su visu bagažu), ir visa Amerika. Karts nuo karto atskrisdavo iš Australijos ir apsigyvendavo tame pačiame name/ ofise, tai namo gyventojų dar padaugėdavo. Ryte iš boso miegamojo išeidavo laiminga, šlapiais plaukais (ką tik po dušo). Turėjo savo verslą, o mano bosą tas labai vežė — women in business rock!
Rokenrolo dvasios mano darbe tikrai netrūko. Namas/ ofisas buvo nuomojamas ir savininkas, po pirmų keturių mano mėnesių naujame darbe, nusprendė namą parduoti. Prekinei namo išvaizdai pagerinti, buvo atsisakyta mano Ikea stalo, tai darbo vieta keisdavosi kelis kartus per dieną — prie virtuvės baro, valgomojo stalo, ant sofkės ar fotelio. O kai neatlaikydavau, išeidavau į kiemą, pasėdėt prie baseino, kurio šildymui buvo išleidžiami nešmoniški pinigai.
Pirmus mėnesius darbe stresavau, nes apsipratinėjau ir su žmonėmis ir su darbu, trečią apsipratau, nusiraminau, o ketvirtą pajutau, kad galiu ir gal visai nieko. Praėjus vos kelioms savaitėms nuo mano “feeling good“ euforijos, atmosfera pradėjo keistis.
Daugelio startuolių likimas priklauso nuo investicijų ir jų kiekio, o jas gauti sunku, net ir Silicio Slėnyje. Tai mes buvom iš tų, kurie negavo. Neradom tokių, kurie patikėtų. Bosas per pirmą susitikimą ar pokalbį investuotojus užburdavo didele vizija, nes galėjo parduoti bet ką, bet kam. Kai pirmoji euforija praeidavo ir paaiškėdavo, kad yra likę skolų iš praėjusio verslo, kad yra ne vienas, o keli bendrasavininkai, kurių interesai ir įnašas stipriai skiriasi...vienžu, kai pradėdavo lįsti visokios rakštys, investuotojai uždarydavo duris.
Pats verslas kažkiek sukosi, bet su rimtais prabuksavimais, ypač dėl to, kad bosui, tarp skyrybų, meilės, pasimatymų, draugų ir vaikų nelabai buvo kada dirbti. Kai pradėjo aiškėti, kad po poros mėnesių nebus už ką sumokėti algų darbuotojams, boso nuotaika ėmė negailestingai ir fatališkai bjurti. Australės Emos meilė vis stiprėjo, bet ir tai negelbėjo, nes kišenėse švilpė. Įtampa augo, darbuotojai vis mažiau ir mažiau sugebėjo įtikti ir patikti. Aš per tą laiką užsiauginau gana storą skūrą ir į lengvas perturbacijas perdaug nebereguodavau. Tiesiog dariau savo darbą ir žiūrėjau, kas bus. Debesys vis niaukėsi, nepasitenkinimas ir kritika vis dažnėjo. Kulminacijos akordai suskambo vieną ramią savaitės popietę (bosas buvo išvykęs į konferenciją), kai suskambo mano mobilus ir absolučiai nesivaldantis balsas kitame ragelio gale mane apšaukė taip, kad suvirpėjo visos sielos gelmės. Net nesupratau, už ką, bet buvo aišku, kad laikas padėti tašką. Susikroviau daiktus ir išėjau.
Ta savaitė sutapo su mano gimtadieniu ir suplanuota 3 dienų kelione į Meksiką. Sekančią dieną išskridau, o bosas buvo dar negrįžęs. Per savaitgalį turėjau laiko pagalvot, kad staigus mano išėjimas būtų dideliai mano nenaudai, nes liksiu be teisės pretenduoti į bedarbystės pašalpą. Pirmadienį sugrįžau, susikaupusi finaliniam pokalbiui su bosu. Jo email dėžutėje (tekdavo pabūt ir sekretore bei atsakyti boso emailus, todėl visus email'us matydavau) radau pradėtą rašyti žinutę man — apie tai, kaip įmonei sunku, ir kad reikia priimti sunkius sprendimus. Iš tikro, tai norėjo atleisti, bet tiesiogiai neišdrįso, nes “good guys“ taip nesielgia. Pagalvojau — nė velnio, nenoriu būti atleista per email, kai bosas sėdi už sienos. Nusiunčiau jam SMS — sakau, noriu pasikalbėti. Susitikom svetainėj prie valgomojo stalo. Pasakiau, kad noriu išeiti. Iš vienos pusės — užbėgau jam už akių ir jis nespėjo manęs atleist. Iš kitos —padariau paslaugą ir jis toliau liko “good guy“.
Praėjo metai... Šiandien einu susitikti su viena savo buvusių kolegių, kuri atlaikė dar metus (turėjo dar storesnę skūrą). Gal dėlto, kad azijietė.... Pirmadienį buvo jos paskutinė diena pekloj ir šiandien einam švęsti :)
No comments:
Post a Comment