suasmeninta mokyklos istorija

San Francisko lituanistinė mokykla yra mažas didelis stebuklas, išaugęs iš daigelio (arba 5 vaikų) į didelę sveiką pupą, kuri jau seniai prakirto dieduko namo stogą ir žiūri į dangų. Vienuolika metų buvau viena iš mamulių, kiekvieną šeštadienį savo atžalas (norėjo jie to, ar ne) sugrūdančių į automobilį ir valandą (į vieną pusę) vairuojančių į šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Taip pat viena iš nedaugelio, kurios pastoviai vėluodavo... Jau jau vaikus iškrapštai, bet pagauna nežmoniškas noras pasidažyt, nes gi į miestą važiuoji...
Trumpa ir oficiali mokyklos istorija skamba taip: “Lietuviška šeštadieninė mokykla GENYS pradėjo savo veiklą 2006 metų pavasarį. Anuomet tai dar nebuvo mokykla. Viskas prasidėjo nuo lietuvių bendruomenės tradicinės cepelinų šventės: keturios mamos entuziastės nusprendė, kad būtų šaunu surasti lietuvę mokytoją, kuri norėtų leisti laiką su vaikais šeštadieniais ir padėti jiems kalbėti lietuvių kalba. Veiklą pradėjome vos su penkiais vaikai ir viena mokytoja lietuvių bendruomenės nario namuose. Kiekvienais metais mokykla augo ir plėtėsi. Šiandien mūsų mokyklos bendruomenę sudaro 67 mokiniai, 124 tėveliai ir 14 nuostabių mokytojų. Mokykloje taip pat veikia ir suaugusių klasė!“(Genys internetinis puslapis).
Mano asmeninė mokyklos istorijos versija kiek ilgesnė ir klampesnė.

Mano Agna, tuo metu penkerių, buvo viena iš pirmojo penketuko. Pirmoji mokytoja — sovietų laikų kaimo mokytoja, močiutė. Protestavau — nenoriu atgal nei į sovietus, nei į kaimą. Greitai pasigailėjau... Mokytoja buvo superinė, vaikus mylėjo kaip anūkus, o jie ją kaip močiutę, kurią čia retas kuris turėjo. Mokytoja dar grojo akordeonu, o vaikai pritarė mediniais šaukštais — tikrai ne dvidešimt pirmas amžius, bet kaip smagu!
Penketukas iš pradžių rinkdavosi vietinio lietuvio (iš dipukų kartos), kuris buvo ne tik turtingas, bet ir dosnus, gražiame name Oakland'e. Aš tuo metu mokiausi verslo vadybos magistratūroje, tai dukrą nuveždavau į mokyklėlę, mažąjį dažniausiai palikdavau namie, su tėčiu, o pati varydavau mokytis į šalia esančią kavinukę. (Ačiū mokyklėlėi, kad padėjo baigti mokslus!)
Po metų mokytoja/ močiutė išvažiavo atgal į kaimą ir penki mokiniai liko apleisti ir vieniši. Po to mokyklos įkūrėja (tuo metu direktore dar nepavadinsi, nes nebuvo kam direktoriauti) prikalbino puikią muzikos mokytoją. Dirbti su tokia marga lietuviukų šaika vis dėlto yra visai kitas reikalas, nei mokyti individualiai, todėl tie metai abiems pusėms buvo sunkoki.
Trečiais metais vaikų būrelis persikėlė į San Franciską, kur vietinis lietuvis daktaras (irgi dipukas) mokyklėlei nemokamai paskyrė savo klinikos antrą aukštą. Vaikai bėgiodavo tarp ofisų ir printerių, bet niekas galvos nenusisuko ir lyg tai nieko nesulaužė.
Tuo metu į mokyklos gyvenimą atėjo nauja mokytoja  — moteris, gimusi Amerikoje, dirbusi Čikagos lituanistinėse mokyklose, šviežiai atsikrausčiusi į San Franciską. Mano, filologės, lietuvių kalbos policija, plius lietuviška netolerancija iškart pasišiaušė: kaipgi galima mokyti lietuvių kalbos, kai lietuviškai kalbi su klaidom, o rašai, pvz., “Pereikite su vaikais tą ir aną skyrių“. Taip, galima pereiti per lieptelį, o skyriai prie ko?
Teko vėl greit gailėtis. Jei gerai moki lietuvių kalbą, dar nieko nereiškia. Mokėti (ir dar norėti) dirbti su vaikais, skirtingu lygiu kalbančiais (ar beveik nekalbančiais) lietuviškai — visai kitas reikalas. Be to, jei nori kurti mokyklą, reikalinga struktūra, programa ir dar daug daug kitų dalykų. Būtent čia ir išryškėjo mūsų naujosios mokytojos patirtis ir stiprybė. Ledai pajudėjo ir vaikų būrelis pamažu pradėjo virsti mokykla...
Mokyklos era daktaro klinikoj tėvams buvo rojus — už patalpas nereikėjo mokėti, vieta gana patogi, o mokytojams mokama suma — simbolinė. Po poros metų mūsų mylimas daktaras, sulaukęs 70, nusprendė vesti jauną moterį. Nauja šeiminkė — nauja tvarka. Antro aukšto erdvę nuspręsta panaudoti verslo reikalams, tai mokyklai teko išsikraustyt.
Pažintys yra gėris, kad ir kur begyventume. Viena mokytoja pažinojo St Dominic's (vienos iš daugelio San Francisko katalikiškų bažnyčių) kleboną ir susitarė dėl patalpų, šalia bažnyčios esančiame pastate. Ten pat šeštadienio rytais vykdavo ir kitos iniciatyvos, pvz, anoniminių alkoholikų draugijos susirinkimai, kurie baigdavosi 9:30 val., kaip tik tuo metu, kai atvarydavo lietuviai tėveliai su atžalom. Gydėsi ir sielos, ir kūnas, ir protas.
Įėjus į pastatą, pasitikdavo Jėzus Kristus (žmogaus dydžio statula), pasiruošęs palaiminti ir Dievo vaikus, ir visokius netikinčius. Apatiniame aukšte, rūsy įrengti tualetai, nuleidžiant vandenį taip dundėdavo, kad be fiziologinių reikalų, dar nemokamai gaudavai žemės drebėjimo simuliaciją.
Būtent čia prasidėjo mokyklos aukso amžius. Gal kas buvo padirbėjęs su Feng Shui, o gal padėjo nemokamas parkavimas viename gražiausių San Francisko rajonų, bet tėvai, vaikai ir mokytojai pradėjo plūste plūsti. 2011 metais pradėjom su trim klasėm, o 2017 m. jų buvo net devynios.
Tėvai, palikę atžalas, varydavo “šopintis “ jaukioj, bet brangioj Fillmore gatvėj, arba valgyti sushi šalia esančiame Japonų kvartale. Arba kultūrintis viename iš San Francisko muziejų, arba tiesiog pasivaikščioti: kol nuvarydavai žemyn, po to aukštyn stačiaisiais Fillmore gatvės laiptais, į sporto klubą eit nebereikėjo.
Išaugo gražus ir margas ne tik vaikų, bet ir mokytojų ratas. Moteris, Lietuvoje dirbusi bankininke, čia surado savo naują pašaukimą — dirbti mokytoja. Ką tik atvažiavę veiklūs lietuvaičiai įsijungė į mokyklos veiklą kaip į puikią dirvą integruotis. Lietuvės iš Lietuvos, lietuvės, gimę čia... Pamiršom akcentą ar netobulą lietuvių kalbą — ne tai juk svarbiausia, o meilė ir sugebėjimas dirbti su vaikais. Dar ir meilė Tėvynei, nes dirbi už simbolinį mokestį.
Nėra to gėrio, kuris nesibaigtų. San Francisko nekilnojamo turto monstras neaplenkė ir mokyklos  —bažnyčios administracija, be išankstinio įspėjimo ar noro tartis, pradėjo kelti nuomos kainas, kol pasidarė ir per brangu, ir neaišku.
Prieš porą savaičių mokyklėjėj nuskambėjo jau tikrai paskutinis skambutis ir nuo rudens lietuviška kalba bus puoselėjama San Francisko suburbuose.
Gaila miesto dvasios, bet lietuvaičiai kurybingi ir išradingi — turim ir jogos mokytojų, tai sportuosim/medituosim, turim ir vietinį (ką tik sužinojau) torto napoleono kepimo specialistą, kuris išmoko šio meno iš savo a.a. močiutės. Jau užsiprašėm pamokos, o kai pramoksim, gal kokį tortų kromelį atidarysim :)

P.S. Mano jaunėlis šiais metais baigė mokyklą ir išlaikė Vilniaus Universitete paruoštą lietuvių kalbos egzaminą. Džiaugiuosi, bet kai telefono ekrane pamačiau “šiandien vėlousiu“, susinervinau...
- Kaip rašytum “uodas“? - užsipuoliau, vos grįžusį iš mokyklos.
- "U-o-d-a-s", - paraidžiui išvardino Domas. Viskas gerai, pagalvojau, ir lengviau atsidusau.