apie moterų konferenciją, šunų pavadėlius ir prancūzišką putojantį vyną

Nesu apsisprendusi dėl savo požiūrio į dideles konferencijas. Esu nemažai dalyvavusi, lengvai susižaviu – oi, kokie įdomūs pranešėjai, temos, diskusijos! Bus kažkas tokio! Einu su didelėm sparnuotom viltim įsikvėpt, sužinot, išmokt. Išeinu – nu jo, kažką nugirdau, pamačiau, bet kur kas daugiau laiko praleidau pasimetusi toj tirštoj dalyvių, energijų, skonių ir net kvapų koncentracijoj.
Gerai, jei ką iš anksčiau pažįsti – jautiesi patogiau, o jei ne, ir jei dar esi introvertas – toks jausmas, kad visi kažkur skuba ir niekas nieko nemato, nepastebi, nenori. O gal atvirkščiai – skuba, kad atrodytų užsiėmę ir svarbūs, nes ir patys nejaukiai jaučiasi.
Nežinau, ar dėlto, kad BlogHer buvo moterų konferencija (dalyvavau kitose moterų konferencijose), bet ji kitokia. O gal dėlto, kad vyksta jau virš 10 metų, tai iš klaidų pasimokyta, patobulinta, išgryninta.
Gerai padirbėta su programa – įdomūs pranešėjai, edukacinės sesijos, expo, kokteilių vakarėliai. Vis dėlto didžiausias dėmesys – dalyvių bendravimui. Sukurta terpė, palaikymas, kad kiekviena dalyvė/is (vyrų mažai, bet buvo) jaustųsi gerai, ar tai būtų pirmas kartas ar dešimtas.
Ypač daug dėmesio ”pirmakarčiams”, pvz. ”newbie” pusryčiai – kad susitiktum kitus pirmokėlius, baikščiai besižvalgančius aplinkui ir pasijustum nebe toks vienišas.
Pasiruošimas konferencijai prasidėjo maždaug prieš mėnesį, per specialiai tam reikalui sukurtą privačią Facebook grupę. Ne pirmą kartą matau tokias grupes, bet pirmą kartą ji buvo tikrai veikli ir produktyvi. Grupės kordinatorė kantriai, non- stop atsakinėjo į absolučiai visus, net kvailiausius klausimus. Per FB grupę susiradau puikią viešbučio kambariokę (nebūtume moterys – taupom iš paskutiniųjų).Viena iš dalyvių pasidalino taksi autobusiuko nuolaidų kodu, tai pigiau užsisakiau transportą iš oro uosto į viešbutį. FB grupėje buvo sukurti pogrupiai dalyvėms, rašančioms apie keliones, madą, maistą, psichologines problemas. Toms, kurioms vis 40, kurios nešioja tatuiruotes, ir t.t. Puslapis klegėjo, šurmuliavo nuo draugiško ir chaotiško ”bobų turgaus”, kuriame padalyvavus, buvo žymiai smagiau laukti konferencijos.
Su savo kambarioke susitarėm susitikti viešbutyje. Mano skrydis vėlavo 5 valandas (skridau pigesnėm avialinijom, kurios iš tikro ne tik kad ne pigios, bet ir absolučiai nepatikimos. Nusiplūkusi, Orlando oro uoste susiradau savo iš anksto rezervuotą ”super shuttle”, kuriame nerasi nei lašo superiškumo. Per FB parašiau savo kambariokei, kad jau nusileidau. Gaunu žinutę: ”Man atrodo, kad mes sėdim tame pačiame autobusiuke.” Ji atskrido iš Niujorko, aš iš San Francisko, o pasaulis trumpam susitraukė į mėlyną apšiurusį ”mikriuką”.Vėliau sužinojau, kad Julianna gimė ir augo pietinėje Kalifornijoje, o po to išvažiavo mokytis į Rochester, miestelį šalia Niujorko, nes ten sudarytos palankios sąlygos žmonėms, turintiems problemų su klausa. Julianna negirdi, skaito iš lūpų, bet šią negalią neiškart pastebėsi, tik kai paprašo klausimą pakartoti kelis kartus. Greit įpratau kalbėti lėčiau, aiškiau ir kad ji matytų lūpas. Panelė ką tik baigė kompiuterinės inžinerijos ir kriminalinės teisės magistratūrą, daug keliauja po pasaulį ir kuria bendravimo platformą žmonėms, turintiems problemų su klausa ir mėgstantiems keliauti. Kad būtų papraščiau ir nesijaustų vieniši.
Dvi su puse konferencijos dienos pralėkė žaibiškai. Buvo visko – gerų pranešėjų, puikių edukacinių sesijų ir diskusijų, atsitiktinių ”selfių” ir spontaniškų pažinčių, tiesiog čia, vietoj, pvz., žingsniuojant iš vienos salės į kitą. Mergiškai klegantis, šurmuliuojantis 2,000 dalyvių pasaulis buvo labiau panašus į smagų draugių susibūrimą nei didžiausią JAV moterų konferenciją.
Beje, konferencijos madas diktavo juodukės – fantastiškos šukuosenos (gerai, kai yra iš ko), ryškūs, drąsūs aprėdai – negalėjau atsižiūrėt ir laksčiau kaip paparacis, klausinėdama, ar galiu nufotografuot. Arba tai dariau paslapčiom – atseit, nepastebės. Nustebau, kad dominavo baltaodės ir juodaodės, mažai azijiečių, Pietų Amerikos atstovių.

Vis dėlto labiausiai įstrigo moterų istorijos, kuriomis buvo dalinamasi gausiai ir paprastai – prie pusryčių ar pietų stalo, koridoriuj, tualete, bare.
Moteris, 15 metų išdirbusi restorano šefe, pagimdžiusi pirmą vaiką suprato, kad tokio tempo nebepaveža – pradėjo youtube ”cooking” kanalą. Prabėgus penkeriems metams ji jau gali pilnai iš to išgyventi. Kita pašnekovė, iš pirmo žvilgsnio absolučiai eilinė, pelės išvaizdos amerikietė, įkūrė šunų pavadėlių versliuką ir juos pardavinėja internete. ”Keistas verslas, lyg pavadėlių trūktų”, – nuteisiau, išgirdus.”Pradėdama verslą galvojau apie savo sūnų, kuris gimė su dauno sindromu. Maniau, kai užaugs, turės kuo užsiimti”. Moteris nelaukia paramos iš giminių, draugų ar valstybės – kapstosi pati, tuo ir neeilinė.
Lietuviško kraujo turinti blondinė (seneliai iš Lietuvos), apie 20 metų dirbusi architekte, staiga viską metė ir išvažiavo į Prancūziją. Pusės metų viešnagė Burgundijos regione pagimdė versliuką –  Tawnya ten surado putojančio vyno gamintojus, o pati vyną sėkmingai platina JAV. Surado nišą – brangesnis nei eilinis, kurį gali rasti kiekvienoj parduotuvėj, bet pigesnis už aukštai įvertintus ir brangius. Skonis irgi per vidurį, bet galiu patvirtint, kad geras, nes teko paragaut. Prieš metus, po ilgo investicijų maratono, privatūs investuotojai Tawnyos verslą parėmė milijonu. Neabejoju, kad daug naktų nemiegota, nervuotasi, abejota, bet... padarė.
Įkvepia mane sėkmės istorijos. Manau, kad reikia mums visoms tų istorijų – ji gali, o kodėl aš negaliu? Bandant suderinti šeimą, motinystę, hobius, karjerą ar darbą, daugumos mūsų profesinio gyvenimo trajektorija nėra lygi, glotni ar rožinė. Pakeliui ne tik maži akmenukai, bet ir puntukai sustabdo, nubrozdina, pažeidžia. Lengviau atsitiest, pasikraut motyvacijos, kai pabūnam tarp bendraminčių ar bendralikimių, kurios ėjo ir eina panašiu keliu.
Dar supratau, kad po metų ant sofkės (tiksliau, netekus darbo ir vis dar paieškose) laikas išsijudinti, išlysti iš saugaus kevalo ir ryžtingiau judėti į priekį. Planuoju ir kitais metais dalyvauti konferencijoje – kviečiu ir Jus! Jei rašot, turit savo verslą ar šiaip norisi įkvėpimo, atsiliepkit – dalyvausim kartu!