Jeigu Sigita per vieną savaitgalį nesudalyvautų bent trijuose su lietuviška veikla susijusiuose renginiuose, būtų keista. Kad ir nepaprastai užsiėmusi, moteris trykšta neišsemiama energija ir puikia nuotaika.
Antrą kadenciją JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybai vadovaujanti smulkutė blondinė moteris, sugebėjusi į bendruomenės veiklą pritraukti daug jaunų žmonių, lengvai randa kalbą ir su vyriausiais, ir su mažiausiais. Šalia jos dažnai pamatysi garbanę pūstažandę anūkę, o tiksliau, miniatūrinę Sigitos kopiją. Kalbamės apie pirmus žingsnius Amerikoje ir lietuvišką veiklą.
Kiek metų JAV ir kodėl būtent Connecticut valstijoje? Kokie buvo pirmieji mėnesiai, metai?
JAV gyvenu nuo 2001 metų. Connecticut valstijoje gyveno tėvelio draugas. Pirmąkart atvažiavau per pačius karščius, antrąkart, prieš Velykas – buvo šilta, gražu, o Lietuvoje – šalta. Esu ekonominė pabėgėlė – mažino etatus mokykloje, netekau darbo.
Pradžioje dirbau statybose – sunkų fizinį darbą. Padėjo tai, kad augau su broliais – visur bėgiojau,
žaidžiau krepšinį, stalo tenisą, karstydavausi po medžius...
Kuo ypatinga ši valstija?
Graži gamta, šalia – vandenynas. Gyvenu tarp dviejų didelių miestų – Bostono ir Niujorko. Statistiškai, Connecticut valstijoje gyvena apie 40,000 lietuvių (tiksliau – turinčių lietuviškas šaknis).
Daug metų paskirta JAV Lietuvių bendruomenei – darbas neapmokamas ir reikalaujantis daug pastangų, laiko ir energijos. Kas labiausiai veža, motyvuoja?
Lietuvių Bendruomenės veikloje pradėjau dalyvauti beveik nuo pat atvažiavimo, išskyrus pirmus metus. Sunku buvo dirbti tuos bjaurius darbus statybose, norėjosi dirbti tai, kas patinka. Esu žingeidi, smalsi. Be to žavėjo vyresniosios lietuvių kartos (pirmabangininkų ir antrabanginingų) pastangos –tiek gražių bažnyčių pristatyta!
Pradėjau rašyti į Čikagoje leidžiamą "Draugą". Pastebėjo, pakvietė į krašto valdybą. Pradžioje buvau atsakinga už "ateivius". Tuo metu aplinkui visi atrodė seni seni, o aš jaučiausi kaip piemenė. Kur aš čia papuoliau? – pagalvodavau...
Vis dėlto labai daug išmokau. Nuo 2012 metų vadovauju JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybai. Pirmoji kadencija – labai sunki, mačiau, kas veikia, o kas – ne. Pagrindinis tikslas – išlaikyti lietuvybę per kultūrą ir sportą.
Kas veža? Ko gero atsakomybė ir pareigingumas. Mano visa šeima – Lietuvoje. Savo nebuvimą Lietuvoje atidirbu savo indėliu bendruomenei. Į bendruomenės veiklą įsitraukia tie, kuriems reikia daugiau nei darbas–sporto salė–namai. Jiems lietuvybė yra pasididžiavimas. Man ši veikla leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą.
Kaip įsivaizduojate idealią Bendruomenę? Kas šiuo metu džiugina, o kas neramina? Kaip ji pasikeitė per pastaruosius metus?
Bendruomenė – didžiausia varomoji jėga. Ji rengia Dainų ir Šokių šventes, kurios parodo visam pasauliui, kokia yra stipri išeivija. Mūsų pareiga – garsinti Lietuvą, būti jos Ambasadoriais visur - darbe, gatvėje.
Šiuo metu veikia 54 apylinkės, apie 20 iš jų – labai veiklios, organizuoa daug renginių, daug veiklos – tiek politinės, tiek kultūrinės ar sportinės.
Ideali Lietuvių Bendruomenė... Galvoju, kad svarbiausia, kad visi norėtų ateiti į tą bendruomenę, džiaugtųsi vieni kitų pasiekimais, nebambėtų, nebūtų pagiežingi. Sveika konkurencija – gerai, bet kai prasideda kova, noras būti geresniais, nesikalbėjimas...
Smagu, kad nauja karta, atvykusi iš Lietuvos, jau perima visų apylinkių ir apygardų vadovavimą, Lietuvių Bendruomenė atjaunėjo!!!
Džiaugiamės sukurtais sukurtais LB įstatymais ir organizacijos taisyklėmis, bet dar labai daug reikia dirbti ir supaprastinti, kad nebūtų ilgų litanijų :)
Politikai daug kalba apie emigraciją bei priemones ją sustabdyti. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Svarbu įteisinti dvigubą pilietybę. O svarbiausia – turi pasikeisti požiūris į žmogų – daugiau pagarbos, tolerancijos vieni kitiems. Čia nesi vertinamas pagal namo dydį, drabužį ar užimamą poziciją. Gal net turi pasikeisti visa karta, kad pasikeistų požiūris.
Kas labiausiai nervina Amerikoje?
Kai meta cigaretę prie mamų su vaikais.
Ko labiausiai trūksta?
Lietuviško oro, girios, daržiukų. Kai laidojau mamą, pirmąkart pajutau, kaip aš vis dėlto labai toli.
Ačiū!
No comments:
Post a Comment