Pages

7.4.17

Apie naują bendruomenės valdybą, iššūkius ir institucijas

Prieš porą dienų perskaičiau naujos San Francisko lietuvių bendruomenės valdybos prisistatymą. Prie rinkimų ir aš truputį prisidėjau bei buvau valdybos narė 2010 - 2014 m. Negaliu kalbėti už visas bendruomenes ir visą Ameriką, bet kas vyksta pas mus — žinau ir tikiu bendruomenės veikla bei nauda.
Nemažai girdžiu, kad jaunajai lietuvių kartai dzin ta Lietuva. Pažiūrėkit į skaičius — tiek daug išvažiuoja. Nekalbu už visus ar apie visus, bet dauguma tų, kurie atvažiuoja į San Francisco apylinkes, tai daro ne dėl ekonominių faktorių arba sotaus gyvenimo amerikėj, nes jo čia taip lengvai nesusikursi. Pavydžiui, naujasis bendruomenės pirmininkas Eduardas turėjo sėkmingą karjerą LT valstybiniame sektoriuje. Trūko iššūkių. Beje, jų čia gali būti net perdaug — didžiulės nekilnojamo turto kainos, Eduardui vos prieš metus gimė dukrytė, o vaikus auginti čia sunku — nesitikėk jokios valstybės socialinės paramos ir senelių nėra šalia. Kiek žinau, Eduardas dirba per du darbus, o dabar įsipareigojo naujam iššūkiui — vadovauti 400+ narių SF lietuvių bendruomenei. Veikla kilni, bet neapmokama, tai jeigu vertinsim tiesiogine žodžio prasme — tikrai neapsimoka.

Tada kodėl? Viena iš Eduardo profesinės veiklos sričių — tech. startuoliai. Jis dirba Action Spot —  startuolių “co-working space“ ir inkubatorius Silicio Slėnyje. Eduardas nori įtraukti ir padėti kuo daugiau lietuvių startuolių, turinčių ambicijų užkariauti Silicio slėnį, nu, žinoma, ir visą pasaulį. Beje, nors LT žiniaskladoj buvo nemažai rašyta apie lietuvių užkariavimus, patikėkit, kol kas niekam dar nepavyko užkariauti Silicio Slėnio. Tačiau nereiškia, kad nereikia bandyti.
Iš vienos pusės, aktyvus darbas bendruomenės veikloje Eduardui siejasi su profesiniais tikslais, nes suteiks galimybę praplėsti tikslinių kontaktų ratą Lietuvoje. Tuo pačiu, manau, kad jam labai svarbus lietuvybės išlaikymas bei dviguba pilietybė. Jis puikiai supranta, kad jei nori ką gauti, pirmiausia turi duoti (tam, beje, Amerika gerai ištreniruoja), parodyti savo iniciatyvą. Visada geranoriškai besišypsantis Eduardas yra iš tų, kur nebijo ne tik iššūkių, bet ir nesigėdija daug ką išbandyti, pvz., kepti šakočius ir juos pardavinėti. Pats sumontavo šakočių kepimo aparatą, kepė ir per bendruomenės renginius pardavinėjo. Betgi jis su aukštuoju išsilavinimu!?
Man ši jaunoji karta primena dipuk'us — tuos, kurie atvažiavo antrojo pasaulinio karo metu ar po jo. Jie nebijojo, negalvojo, o tiesiog darė ir lietuvybės išlaikymas buvo kaip savaime suprantamas dalykas. Eduardo karta atvažiavo visai kitom sąlygom, bet turi daug energijos, drąsos ir “draivą“.
Kalbant apie iššūkius, ne tai, kad jų negali rasti Lietuvoje. Jei minim valstybinį sektorių, kuriame dirbo Eduardas, vis dėlto reikia turėti žiauriai storą skūrą arba neprašaunamą liemenę, kad prasiveržtum pro biurokratijos apraizgytus voratinklius, atlaikytum priežiūrą, kritiką, dažnai ir patyčias. Tam, kad galėtum ką nors reikšmingesnio nuveikti, o ne tik užsidirbti algą. Kiekviena institucija turi savo biudžetą ir politiką, o kas moka — tas užsako ir valsą. Netgi toje pačioje įstaigoje, skirtinguose skyriuose finansavimas gaunamas iš skirtingų aruodų, ir nebandyk lysti ne į savo daržą. Kai aruodai ir politika skirtinga, nors tikslai dažniausiai labai panašūs, viena įstaiga su kita bendrauti ir draugauti negali. Ir nesikalba. Pavyzdžiui, į San Franciską dažnai užsuka įvairių LT institucijų, susijusių su ekonomikos ir verslo skatinimu, atstovai. Visos turi tuos pačius tikslus —  skatinti LT eksporto konkurenciningumą, stiprinti Lietuvos vardo žinomumą, pritraukti investicijas. Atstovai skirtingi, bet paprastai susitinka su ta pačia nedidele SF lietuvių grupe. Įdėmiai išklausom  — dažnai apie tą patį. O kai paklausiam, ar bendraujat, kalbatės su tais ar anais, sako: “Ką jūs? Žinoma, kad ne“. Jie dirba su skirtingu biudžetu, o kai kiti pinigai — kiti reikalai. Be to tokių institucijų vadovai dažnai keičiasi, nes neatlaiko, o taip nesukursi pastovumo ir įdirbio. Iš mūsų pozicijų žiūrint, reikalingi tie patys kontaktai ir sudėjus visų pastangas, galima žymiai daugiau ką nuveikti, o pavienės pastangos su mažu biudžetu ir politikos antklode — ašaros tyruose.
Grįžtant prie emigracijos — Lietuvos valdžia pastaruoju metu labai daug apie tai kalba. Vienas iš pasiūlymų — įkurti instituciją, kurį išskirtinai dirbs šiuo klausimu ir padės grįžtantiems susirasti darbą ir integruotis. Iniciatyva puiki, tik įdomu, iš kieno biudžeto ir kas diriguos? Pvz., šiuo metu Globalios Lietuvos iniciatyvą valstybės mastu koordinuoja net 14 institucijų — skirtingas biudžetas ( dažniausiai mažas) skirtinga politika, ryškiai nedraugauja tarpusavyje. Neramu, kad greitai tų institucijų bus daugiau nei tų, kuriuos reikia koordinuoti.
Bendruomenės gimsta iš idėjos ir veikia be boso iš viršaus. Išsilaiko pačios — narių ir įvairių iniciatyvų dėka. Keičiantis valdybai, senoji valdyba kurį laiką dirba kartu, pasidalindama savo patirtimi, kad perėjimas būtų lengvesnis ir nereiktų kartoti tų pačių klaidų. Kiekviena grupė įneša ir kažką naujo, savito — jie savotiškai kuria savąją lietuvą.
Jaunoji karta (bent jau dalis) į bendruomenės veiklą žiūri kaip į galimybę išmokti lyderystės ir puikią dirvą įgyvendinti jiems svarbias iniciatyvas. Boso nėra, bet bendruomenės veikla oficiali ir turi ne-pelno siekiančios organizacijos statusą. Neužsidirbsi — bet resiumė tikrai papuoš. Tuo pačiu pinigais neįvertinsi jausmo, kad kažką svarbaus nuveikei bei patobulėjai. Prisimenu, kai pati pradėjau ir keliai žiauriai drebėdavo, vos kelis sakinius suregzdavau, o po keturių metų galėjau be didelio pasiruošimo atsistoti prieš 150 minią. Gal iš šono skamba kiek idealistiškai, bet, kaip sakoma — pati ten buvau, alų midų gėriau (nu ir bulves skutau, kai reikėjo).
Sėkmės naujajai valdybai — Eduardui, Juliui, Birutei ir Jolantai!



No comments:

Post a Comment