My mini dream house -

Things rarely come at the right time or the way you expect them. Living in a sunny (or not, it depends where) California for almost 20 years and dreaming of a perfect home... Oh well, good luck with those SF Victorians or even anything decent in the city! Lost hopes for Oakland, too. Get what you can and be happy!

Ringailė, gyvenanti Silicio Slėnyje: Noriu gyventi kūrybingai

Kai pirmąkart pamačiau Ringailę, pagalvojau: ”Kokia graži moteris! Nu ir žavios tos lietuvaitės!”
Karts nuo karto pasimatydavom įvairiuose renginiuose ir maždaug prieš 1.5 metų susitikom vakarienei San Franciske. Tada pirmąkart sužinojau apie jos prekinį ženklą - DAY DREAMER WORLD. Susižavėjau dizainu, o kai teko gyvai pačiupinėt, ir kokybe. Prisimenu, kai pati laukiausi dukros, ilgai ieškojau kažko panašaus JAV rinkoje, ir neradau... Deja, maniškiai jau seniai iš vaikiškos lovytės išlipę, tai vieną komplektėlį padovanojau ką tik pagimdžiusiai draugei.

Eliutė, gyvenanti Kalifornijoje: Turi išmokt išlaukti

Įėjus į Eliutės namus pamiršti, kad čia Amerika. Tarp medžių pasislėpęs namukas primena senąją Europą, ypač Prancūziją. Bendraujant su jaunatviškai atrodančia stilinga moterimi pamiršti amžiaus ar kartos skirtumus – pagal amžių Eliutė galėtų būti mama, bet liežuvis sunkiai verčiasi sakyti “Jūs“. Energijos ir gyvenimo džiaugsmo jai galėtų pavydėti net trisdešimtmetė.

Virginija, gyvenanti Mexico City: apie miestą, kultūrą ir žemės drebėjimą

Esate pirma mano sutikta (virtualiai) lietuvė, gyvenanti Mexico city (Mechiko), Meksikos sostinėje. Kokie keliai ten atvedė? Kokia buvo pradžia? Prie ko buvo sunkiausia prisitaikyti? 

Irina: Astrologija man yra savęs pažinimo menas

Irina, esi baigusi psichologiją. Kada susidomėjai astrologija ir pasukai būtent šiuo keliu? Ką suradai astrologijoje, ko neturi tradicinė vakarų psichologija?

Rūta: Amerika yra mano namai

Rūta, kokia Tavo Amerikos istorija? Ar nuo pat pradžių Kalifornijoje?

Gabrielė Kalifornijoje: Pradžia

Gabriele, kokia Tavo Amerikos istorija? Kodėl būtent Kalifornijoje?

apie moterų konferenciją, šunų pavadėlius ir prancūzišką putojantį vyną

Nesu apsisprendusi dėl savo požiūrio į dideles konferencijas. Esu nemažai dalyvavusi, lengvai susižaviu – oi, kokie įdomūs pranešėjai, temos, diskusijos! Bus kažkas tokio! Einu su didelėm sparnuotom viltim įsikvėpt, sužinot, išmokt. Išeinu – nu jo, kažką nugirdau, pamačiau, bet kur kas daugiau laiko praleidau pasimetusi toj tirštoj dalyvių, energijų, skonių ir net kvapų koncentracijoj.
Gerai, jei ką iš anksčiau pažįsti – jautiesi patogiau, o jei ne, ir jei dar esi introvertas – toks jausmas, kad visi kažkur skuba ir niekas nieko nemato, nepastebi, nenori. O gal atvirkščiai – skuba, kad atrodytų užsiėmę ir svarbūs, nes ir patys nejaukiai jaučiasi.
Nežinau, ar dėlto, kad BlogHer buvo moterų konferencija (dalyvavau kitose moterų konferencijose), bet ji kitokia. O gal dėlto, kad vyksta jau virš 10 metų, tai iš klaidų pasimokyta, patobulinta, išgryninta.

Sigita, gyvenant Connecticut: man ši veikla leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą

Jeigu Sigita per vieną savaitgalį nesudalyvautų bent trijuose su lietuviška veikla susijusiuose renginiuose, būtų keista. Kad ir nepaprastai užsiėmusi, moteris trykšta neišsemiama energija ir puikia nuotaika. 
Antrą kadenciją JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybai vadovaujanti smulkutė blondinė moteris, sugebėjusi į bendruomenės veiklą pritraukti daug jaunų žmonių, lengvai randa kalbą ir su vyriausiais, ir su mažiausiais. Šalia jos dažnai pamatysi garbanę pūstažandę anūkę, o tiksliau, miniatūrinę Sigitos kopiją. Kalbamės apie pirmus žingsnius Amerikoje ir lietuvišką veiklą. 

Ernesta, gyvenanti Kalifornijoje: profesija, gimusi iš poreikio padėti sau

Kadangi susipažinome per blog’ą, o Facebook’e informacijos labai nedaug, ar galėtumėte daugiau apie save papasakoti? Koks buvo Jūsų kelias į Ameriką? 

Gimiau ir užaugau Kaune, šeimoje, kur alkoholis ir barniai buvo kasdienybė, o pats gražiausias  žodis, kurį girdėdavau iš savo tėčio, buvo ”durnė”. Nors aplinkiniams atrodė kitaip, išties turėjau be galo žemą savivertės jausmą ir įsitikinimą, kad su manim yra kažkas ne taip, kuris tuo metu man labai trukdė džiaugtis gyvenimu, tačiau atvedė mane ten, kur esu šiandien.

Vaida, gyvenanti Floridoje: Norėjosi iššūkių

Miela Vaida, kokia Jūsų Amerikos istorija?

Mes, kaip ir turbūt daugelis žmonių, idealizavome Ameriką nuo vaikystės. Ji atrodė tokia tolima, nepasiekiama, viliojanti. Aš nuolat svajodavau kažkada nuvykti ten ir galbūt net gyventi. Dar būdami studentais su dabartiniu vyru Deividu pradėjome tvarkytis dokumentus vasaros darbams, tačiau dėl kažkokių priežasčių (neatsimenu, kokių) taip ir neišvykome. Pamenu, svajojome abu padirbėti kokiame nors viešbutyje saulėtoje Kalifornijoje ar Floridoje :). Vėliau užbaigę teisės studijas pradėjome dirbti Vilniuje, tad poreikis išvažiuoti uždarbiauti kaip ir išnyko. Įsisukome į darbus, šeimyninę rutiną ir taip "ramiai" nugyvenome keletą metų. 
Mudu su vyru labai panašiai žiūrime į gyvenimą, monotoniją. Abiem tampa nuobodu, kai ilgesnį laiką rytai ir vakarai tampa vienodi, nuspėjami. Žmogus apskritai yra įdomus sutvėrimas, kad rodos, mokomės, dirbam tam, jog susikurti ramybę, stabilumą, bet tai pasiekę, vėl iš naujo prisigalvojame rūpesčių tam stabilumui išsklaidyti. 

Urtė, gyvenanti Silicio Slėnyje: moters karjeros kaina

Urte, kokia Tavo amerikoniška istorija? Kiek metų JAV? Ar prisimeni pirmus mėnesius/ metus naujoje šalyje?

Į Ameriką atkeliavau baigusi bakalauro studijas Vilniaus Universitete, prieš 12 metų. Kalifornija man paliko begalinį įspūdį dar “Work &Travel“ laikais, todėl, susitvarkiusi reikiamus dokumentus, nusprendžiau laimės ieškoti Los Andžele. Žinoma, kultūrinis šokas iš pradžių buvo gan didelis, tačiau adaptacija sekėsi lengviau, įsidarbinus vienoje mažoje kompanijoje ir susidraugavus su kolegėmis iš kaimyninės Rusijos. Viena iš tų kolegių ir lėmė mano tolimesnius planus: ji labai rekomendavo pabaigti studijas JAV, nes, be vietinio diplomo, jos nuomone, toli čia nenueisi. Maža kompanija, kurioje dirbau, turėjo baisiai nepalankias darbo sąlygas ir piktus viršininkus, todėl supratau, kad noriu dirbti geresnėje, didesnėje kompanijoje, kur darbuotojai vertinami. Tuo pačiu  padaryti šiokią tokią karjerą, todel įstojau mokytis į verslo magistratūros programą viename Kalifornijos Universitetų.

Danutė ir Berkeley: moteris, peržengusi kartų ribas

Sako, kad žmonės, gyvendami kartu, supanašėja. Manau, kad žmogus ir vieta, kurioje jis ilgai gyvena, irgi supanašėja. Kai pagalvoju apie Berkeley, šalia San Francisko įsikūrusį miestą su pasaulinio garso universitetu, iškart pagalvoju apie Danutę. Atsikraustė čia dėl vyro mokslų, o pasiliko, nes, įtariu, tiko ir patiko :)
Pati Danutė irgi tinka Berkeley'iui — visur eina, dalyvauja, domisi. Nemažai jau nugyventa, bet nedejuoja dėl radikulito ar artrito... Vis mokosi, eina, daro, gyvena...
Susitikom, žinoma, Berkeley, ir ilgai kalbėjomis, žiūrėjom nuotraukas ir jau archyvinę, su lietuviška veikla San Franciske, susijusią medžiagą.

suasmeninta mokyklos istorija

San Francisko lituanistinė mokykla yra mažas didelis stebuklas, išaugęs iš daigelio (arba 5 vaikų) į didelę sveiką pupą, kuri jau seniai prakirto dieduko namo stogą ir žiūri į dangų. Vienuolika metų buvau viena iš mamulių, kiekvieną šeštadienį savo atžalas (norėjo jie to, ar ne) sugrūdančių į automobilį ir valandą (į vieną pusę) vairuojančių į šeštadieninę lituanistinę mokyklą. Taip pat viena iš nedaugelio, kurios pastoviai vėluodavo... Jau jau vaikus iškrapštai, bet pagauna nežmoniškas noras pasidažyt, nes gi į miestą važiuoji...
Trumpa ir oficiali mokyklos istorija skamba taip: “Lietuviška šeštadieninė mokykla GENYS pradėjo savo veiklą 2006 metų pavasarį. Anuomet tai dar nebuvo mokykla. Viskas prasidėjo nuo lietuvių bendruomenės tradicinės cepelinų šventės: keturios mamos entuziastės nusprendė, kad būtų šaunu surasti lietuvę mokytoją, kuri norėtų leisti laiką su vaikais šeštadieniais ir padėti jiems kalbėti lietuvių kalba. Veiklą pradėjome vos su penkiais vaikai ir viena mokytoja lietuvių bendruomenės nario namuose. Kiekvienais metais mokykla augo ir plėtėsi. Šiandien mūsų mokyklos bendruomenę sudaro 67 mokiniai, 124 tėveliai ir 14 nuostabių mokytojų. Mokykloje taip pat veikia ir suaugusių klasė!“(Genys internetinis puslapis).
Mano asmeninė mokyklos istorijos versija kiek ilgesnė ir klampesnė.

Sonatos restoranas Scottsdale: norėjau kažko unikalaus ir skirtingo

Nors Amerikoje daug lietuvių, lietuviško maisto restoranų — vos keli. Kiek žinau, Čikagoje yra du, San Francisko apylinkėse — vienas. Praėjusį rudenį Arizonos valstijoje, Scottsdale, duris atvėrė dar vienas — Sonata's restaurant. Šeimininkai nevadina restorano lietuvišku, o pristato kaip Rytų Europos virtuvę su vietiniu, Scottsdale koloritu. Pritariu, nes kad ir kaip besidžiaugtumėme savo unikalumu, panašiai “valgo“ didesni ar mažesni mūsų kaimynai. Arba reikėtų atidaryti “Lithuanian zeppelins only“ restoraną, bet vargu ar šiais, sveikos mitybos kulto laikais, jis išsilaikytų.
Restorano įkūrėja — Sonata. Jos vardu pavadintas restoranas, o interjero dizainą, kuris tikrai vertas dėmesio, kūrė jos sūnus Deividas.
Kalbinu Sonatą ir žemai lenkiu galvą prieš žmones, pasiryžusius tokiam žingsniui. Pati esu svajojusi apie savo restoraną ar kavinę, bet taip ir liko, tik idėja.

Mano startuoliška patirtis arba 6 mėnesių pekla

Mano istorija ne apie įmonę. Kaip ir nemažai tech. startuolių, tai buvo dar vienas “tool'sas“ (įrankis, iš anglų k.), skirtas pagerinti kitų įmonių darbo našumą, o tuo pačiu sukuriantis krūvą naujų problemų, kurioms spręsti bus sukurtas kitas “tool'sas“. Čia kaip su vaistais — kažką gydo, bet iššaukia nemažai šalutinių poveikių, nuo kurių reikia kitomis tabletėmis gydytis.
Istorija ir ne apie tai, ką aš konkrečiai ten dariau. Oficiali versija — marketingas, reali— pastumdėlė, arba dariau viską, kas ko nespėjo ar tiesiog reikėjo padaryt. Su ta viltim — pradėsi nuo apačios, o paskui kilsi kilsi... Gal ir pasaulį pakeisi (startuoliškos idėjos visada ambicingos), nors... gal ir nereikia jo keisti, gal jis ir pats nenori būti keičiamas. Nes inovacijos kartais priveda prie degradacijos, kitaip sunku paaiškinti, kas šiuo metu vyksta politikoje. Be to dirbti startuolyje yra “cool“, net kai tau virš 40, vistiek kirba “to be cool“ ;)

Rasa ir Connecticut: Amerika, bankininkystė ir kūryba

Su Rasa susipažinom prieš porą metų, Lietuvių Bendruomenės Krašto Tarybos suvažiavimo metu. Ir ji, ir aš buvom išrinktos į Krašto Valdybą. Patekom į vieną naujos komandos nuotrauką ir ... išsiskyrėm. Po to “matydavomės“ per Facebook. Tiesa pasakius, nedaug ką žinojau apie Rasą, išskyrus jos veiklą bendruomenėje — nei apie darbą, nei apie šeimą, nei apie hobius. Per FB pradėjau pastebėti jos originalius papuošalus, fantastiškai nudažytus velykinius margučius, šeimynines nuotraukas. Nusprendžiau pakalbinti blogui ir iš arčiau susipažinti.

Ina Niujorke: Stengiuosi būti čia ir dabar

Su Ina, New York'e praleidusia 26 metus, kalbamės apie daug ką: pirmas dienas, mėnesius, miestą, karjerą, motinystę, moteris ir svajones.

Astra Floridoje: Laimė - tai pasirinkimas

Kai kurios pašnekovės ateinai natūraliai, per blog'ą. Su Astra, gyvenančia Floridoje, nesam susitikę, ir net nesikalbėjom, bet po jos pasakojimo atrodo, kad šią moterį jau seniai ir gerai pažįstu. Randu nemažai paralelių su savo amerikoniška istorija, bet svarbiausia — gerą dozę pozityvo!

apie Napos vynų slėnio malonumus

Viena iš privalomų atrakcijų, lankantis San Franciske ir jo apylinkėse — vyninių lankymas. Žinoma, jei mėgsti vyną. Dažniausiai ir garsiausiai minimas Napos Slėnis.
Pirmoji vyninė Napos slėnyje atidaryta 1861 metais, bet tikroji Napos šlovė prasidėjo 1976 metais Paryžiuje, “Judgment of Paris“( Paryžiaus nuosprendis, iš anglų k.) konkurse, kurį organizavo britas, o teisėjavo 9 prancūzai. Metai iš metų nugalėdavo prancūziški vynai, tai ir tais metais niekas nesitikėjo pasikeitimų. Slapto ragavimo (blind tasting- anglų k. ) metu vienas iš teisėjų, išsirinkęs savo favoritą ištarė : “I smell France...“. Deja, suklydo, nes tai buvo kalifornietiškas Napos vynas. Tą kartą raudono ir balto vyno kategorijose laimėjo Napos Cabernet Savignon ir Chardonnay.  Šis įvykis gerokai praplėtė gero vyno geografiją. Pradėti pastebėti ne tik kalifornietiškai vynai, bet ir Oregono, Washingtono vyninės. Palankios klimato sąlygos bei šiek tiek emigrantiško avantiūrizmo arba noro/drąsos eksperimentuoti, praplėtė klasikinį vyno asortimentą.

Asta: Labai tikiu kūrybos galia

Pasaulio lietuvių kultūros centre Lemonte lankiausi maždaug prieš septynis metus. Daug gražios iniciatyvos, bet pats pastatas priminė pavargusį cementinį lietuviško provincialaus miestelio sovietinį kultūrnamį. Ten ir vietinės lituanistinės mokyklos patalpos, ir renginių salė, ir meno muziejus — pustuštis tuo metu. Kai pradėjau rašyti blog'ą, po truputį plėsdama savo kontaktų geografiją, man patarė pasikalbėti su Asta Zimkus. Dažnai gaunu tik vardą, o daugiau tenka “atkasinėti“.
Paskambinau Astai, nelabai žinodama, ko klausti, bet įsikalbėjom lengvai, apie viską. Ir apie bendrus pažįstamus, ir apie lietuvišką kultūrinę veiklą Čikagoje, ir apie Astos iniciatyva įkurtą meno galeriją  “Sielą“. Taiklesnio pavadinimo ko gero nesugalvosi, nes neįdėjęs sielos, meno nesukursi. Galerijoje vyksta parodos, renginiai, veikia vaikų ir suaugusių meno mokykla, neseniai lankėsi prof. Vytautas Landsbergis su sūnumi Vytautu. Pradėjau sekti meno muziejaus ir galerijos veiklą ir panašu, kad veiksmas ir šurmulys nutyla tik vėlai vakare, nes viena iniciatyva vejasi kitą, vieną renginį — kitas. Asta ne tik vadovauja meno muziejui bei galerijai, bet ir dalinasi meno paslaptimis su vaikais, suaugusiais ir yra tikroji muziejaus siela.

Apie naują bendruomenės valdybą, iššūkius ir institucijas

Prieš porą dienų perskaičiau naujos San Francisko lietuvių bendruomenės valdybos prisistatymą. Prie rinkimų ir aš truputį prisidėjau bei buvau valdybos narė 2010 - 2014 m. Negaliu kalbėti už visas bendruomenes ir visą Ameriką, bet kas vyksta pas mus — žinau ir tikiu bendruomenės veikla bei nauda.
Nemažai girdžiu, kad jaunajai lietuvių kartai dzin ta Lietuva. Pažiūrėkit į skaičius — tiek daug išvažiuoja. Nekalbu už visus ar apie visus, bet dauguma tų, kurie atvažiuoja į San Francisco apylinkes, tai daro ne dėl ekonominių faktorių arba sotaus gyvenimo amerikėj, nes jo čia taip lengvai nesusikursi. Pavydžiui, naujasis bendruomenės pirmininkas Eduardas turėjo sėkmingą karjerą LT valstybiniame sektoriuje. Trūko iššūkių. Beje, jų čia gali būti net perdaug — didžiulės nekilnojamo turto kainos, Eduardui vos prieš metus gimė dukrytė, o vaikus auginti čia sunku — nesitikėk jokios valstybės socialinės paramos ir senelių nėra šalia. Kiek žinau, Eduardas dirba per du darbus, o dabar įsipareigojo naujam iššūkiui — vadovauti 400+ narių SF lietuvių bendruomenei. Veikla kilni, bet neapmokama, tai jeigu vertinsim tiesiogine žodžio prasme — tikrai neapsimoka.

Jelena: man San Franciskas suteikia ramumo ir energijos

Nors pagal gyventojų skaičių San Franciskas nėra didelis (maždaug Vilniaus dydžio), viename plote gali rasti visko. Tarp kalvų kalvelių, o tuo pačiu šalia vandenyno įsikūrusiame mieste skiriasi net oras — arčiau vandenyno dažnai apsiniaukę ir vėjuota, aukščiau kalvelėse — saulėta ir gerokai šilčiau.
Financial District rajone, SoMoma, dabar jau ir DogPatch verda kunkuliuoja aukštųjų technologijų gyvenimas —  hustle hustle hustle — kas geriau, greičiau, inovatyviau, ir vietinėj kavinėj retai išgirsi atsipalaidavusį pokalbį tiesiog apie nieką.
AT&T parke vakarais verda sporto aistros, o Haight/Ashbury, dar vadinamu hipių rajonu, gyvenimas tiesiog spalvotas ir dažnai su marihuanos dūmeliu.
Kalbu ne apie didelius atstumus, o nesunkiai pėsčiomis įveikiamą distanciją tarp skirtingų miesto salelių. Priklausomai nuo geografinės vietos, kaimynystės, skiriasi ir miesto energija. Apie savąjį San Franciską pasakoja Jelena.

Ingrida, gyvenanti Cleveland: Esu Lietuvos dukra

Su Ingrida susipažinau dirbdama “Versliai Lietuvai“ — aš atstovavau vakarinę JAV pakrantę, Ingrida — vidurio ir rytų JAV. Tai viena iš tų moterų, kurios nesensta — kalbu ne tik apie kūną, nors Ingrida,  užauginusi 5 vaikus ir jau susilaukusi 11 anūkų, atrodo jaunatviškai ir turi puikią figūrą.
Neišsemiama Ingridos energija — ją dažnokai gali sutikti Vilniuje, žvaliai žingsniuojančią Gedimino prospektu, arba viename su Lietuvos eksportu susijusių renginių, ar įvairiuose, nesuskaičiuojamuose JAV Lietuvių bendruomenės renginiuose skirtinguose JAV miestuose.
Ingrida gimė Šiauliuose. Jai buvo 2 metukai, kai atėjo sovietų armija. Su tėvais bėgo į Vokietiją, po to į JAV... Kai tėvai įsikūrė Ohio Valstijoj, Ingridai buvo 9. Nors vaikystė ir jaunystė prabėgo JAV, šeimos dėka lietuviški genai ne tik nenusilpo, bet ko gero dar sutvirtėjo. Tokios tvirtos pozicijos man kartais pritrūksta kad ir mano kartoj, kuri jau turėjo pasirinkimo teisę ir galimybes.
Pirmoji oficiali Lietuvos Garbės Konsulė JAV, atstovaujanti tris valstijas, aktyvi bendruomenininkė, verslininkė, žmona, mama, močiutė, moteris su fantastišku humoro jausmu... Ingrida yra iš tų moterų, kurios sugeba puikiai išlaviruoti tarp dviejų labai skirtingų šalių, perduodama savo įvairiapusišką patirtį ir ryšius mažai bet brangiai Tėviškėlei stiprinti.

ė

Kristina, gyvenanti Phoenix: Aš Arizoną be galo pamilau

Prisimenu, kai pirmąkart nuvažiavau į Arizoną — užbūrė mane raudonos uolos, kalnai, kanjonai. Po to vėl važiavau, ir dar ir dar — sunku pasisotinti nerealiais gamtos stebuklais, ar tai būtų Grand Canyon, Saguaro kaktusai, raudona ir gyva Sedona, ar miestas vaiduoklis — Jerome. Arizonos sostinėje ir viename greičiausiai besivystančių JAV miestų, Phoenix, jau beveik dešimt metų gyvena Kristina.

Po tautine juosta

Kovo 11 d., Valstybės atkūrimo dieną, 50 + JAV lietuviškų bendruomenių švenčia panašiai – su tautinėm dainom, šokiais, kalbom ir vėliava. Galbūt rečiau vietinės tautinių šokių grupės rate pamatysi 27 metų Google dirbantį lietuvių inžinierių. Arba kitoje tech kompanijoje dirbantį amerikietį, kurio žmona – japonė, tėvai – Amerikos lietuviai, gimę Lietuvoje, jis pats – San Francisko apylinkėse, o vaikai eina ir į lietuvišką, ir į japonišką savaitgalinę mokyklą.
Į sceną San Francisko latvių namuose (nes latviai 50- aisiais pasielgė ypatingai protingai ir įsigijo pastatą, kuris, jei tik pastatytum altorių, lengvai pavirstų į bažnyčią), kur vyksta minėjimas, bendrai nuotraukai, lengvai pasistumdydami, į sceną subėga apie 50 lituanistinės mokyklos mokinukų – nuo žiopliuko keturmečio iki pasipūtusio penkiolikmečio.

Apie gyvenimo smulkmenas

Kai grįžtu į Lietuvą, dažnai išgirstu: „Tikriausiai ten visko yra. Ar ko nors pasiilgsti?“.
Pasiilgstu „Meškos Šiaurėje“. Kai augau, saldainiai buvo deficitas ir mama juos slėpdavo sekcijoj, kur aš sugebėdavau rasti ir apvalgyti, bet taip, kad perdaug nesimatytų. Dar trūksta lietuviškų varškės sūrelių, bet jų galiu rasti rusiškose, lenkiškose ar baltarusiškose parduotuvėse. Ankščiau eidavau į vietinę „Babuška“, pas Lionią (buvęs sovietų laikų karo lakūnas), bet dabar boikotuoju, nes juodas putinistas. Netoli radau baltarusišką parduotuvę – kvepia sovietų laikų mažo miestelio kromeliu, bet produktai kokybiški.

Vis dėlto labiausiai pasiilgstu lietuviško estetikos ir grožio suvokimo. Čia, ypač suburbuose, jei į parduotuvę įlėksi su pižama, niekas net neatsisuks. Bele kaip gerai. Žinoma, kai Lietuvoje į Maximą moterys išsipuošia kaip į vakarušką – kitas kraštutinumas. Ir šiaip, grįžtant į Lietuvą, stresas – ką rengtis, nes dažnokai pagal rūbą sutinka.

Ingrida ir Portlandas: eklektiškas, ekologiškas ir iki skausmo liberalus

Jei Niujorke ir San Franciske visi skuba, Portlande –  nieko panašaus. Labai žalias (nes daug lyja) ir visiškai atsipūtęs miestas. Ką aš turiu omeny? – Pažiūrėkit Portlandia (TV serialas). Apie miestą, jo ypatumus ir save dalinasi ten jau septyniolikti metai gyvenanti Ingrida.

Kodėl pasirinkai šitą miestą?

Tai buvo vienas iš gyvenimo atsitiktinumų. Baigusi mokslus Vilniuje, per studentų asociaciją AIESEC laimėjau konkursą stažuotei Portlando oro uoste. Po stažuotės likau čia dar kuriam laikui MBA studijoms. Na, o paskui atsirado darbas, šeima… taip ir nepastebėjau, kaip 17 metų prabėgo.

Rūta Niujorke: Kiekvienas gali atrasti savo vietą

Apie Rūtą išgirdau prieš porą metų, kaip vieną iš TEDxVilnius  konferencijos Vilniuje organizatorių. Visada žavi žmonės, kurie negaili laiko ir energijos svarbiom iniciatyvom, nors tai paremta vien savanoriškumo principu. Atiduodi daug, bet gauni irgi daug, tik kitaip. Paskui sužinojau, kad Rūta atskrido mokytis į Niujorką.

Kiek metų gyveni  Niujorke?

Atsikrausčiau 2015 metų rugpjūtį, tai beveik pusantrų metų.

Lina ir Niujorkas: viskas yra ČIA ir DABAR

Nepažįsti žmogaus, bet iš pasakojimo gali nuspėti – energinga, žvali ir optimistiška. Jauna moteris, beprotiškai mylinti gyvenimą ir... Niujorką. Lengvai ir žavingai – per Linos prizmę. 

Živilė ir New Orleans: geriausia ne pamatyti, o išgirsti

Louisiana valstijoje įsikūręs New Orleans (toliau - Naujasis Orleanas) žinomas įspūdinguoju Mardi Gras, sočiu maistu ir nenutylančia muzika.
Kasmet miestą aplanko virš 9 milijonų turistų, todėl įtariu, kad labai lengva pasiklysti turistų pinklėse, nebent pasikliausi vietinių patarimais. Apie Naujajį Orleaną dalinasi ten jau 7 metus gyvenanti Živilė.

Tautinės tvoros

Apsidžiaugiau, šiandien ryte per FB perskaičiusi draugų įkeltą straipsnį apie emigraciją. Seniai tokio laukiau, nes pati nesugebėjau teisingai artikuliuoti.
Nesmagu, kai mus vadina emigrantais, išdavikais ar “lūzeriais“. Net po 18 metų JAV nesijaučiu emigrantė. Skaudžiai prisimenu, kai viena iš mano buvusių kursiokių, išgirdus vaikus lietuviškai kalbant, nusistebėjo: “Oi, koks akcentas!“ 
Taip, yra, nes gimė ir augo ne Lietuvoje. Bet kalba ir rašo lietuviškai, su klaidom, bet kalba, net tarpusavyje. Beje, ir filmo scenarijų lietuviškai sugebėjo parašyti vasaros Kino stovykloje Lietuvoje, ir jau apie dešimt metų vasaras praleidžia su seneliais Vilniuje.
Neseniai perskaičiau, kad vienas didžiausių LT dienraščių paskelbė straipsnių ciklą “Išvarytieji“:

Aušra ir Williamsburg: Kartais tiesiog gera įkristi į viso miesto šurmulį ir leisti jam tave nuraminti

Su Gintare jau dairėmės po Brooklyn, o dabar keliaujam giliau, į pačią miesto širdį – Wiliamsburg. Čia gyvena, dirba ir kuria Aušra. 

Brooklyn'e gyvenanti Gintarė: Darau tai, kas patinka

Brooklyn dažniausiai suprantam kaip sudedamąją Niujorko dalį, nors iš esmės tai yra atskiras miestas su savo kultūra ir identitetu. Nuo Manhattan atskirtas East River, Brooklyn pulsuoja sava energija, dinamika, o tuo pačiu savotiška įtampa tarp noro atsinaujinti, bet kartu išlaikyti savo autentiškumą.
Susidomėję pigia butų nuoma Wiliamsburg (vienas iš Brooklyn rajonų), 90'- aisiais į Brooklyn pradėjo plūsti hipsteriai. Čia buvo pakankamai erdvės realizuoti savo kūrybines idėjas.
Nepraėjo nei 20 metų, ir šiandien Brooklyn laikomas ne vien hipsteriškos kultūros simboliu, bet ir globalia kultūros ir kūrybingumo sostine. Tuo pačiu tai jau stipriai gentrifikuotas miestas su kosminėm nekilnojamo turto kainom.
Beveik kiekvienas didesnis pasaulio miestas ieško savo originalaus “Brooklyn“, rajono su bohemiška, nepriklausoma energija ir kūrybą skatinančia erdve bei dar neiščiustyta aplinka. Vilnius, beje, irgi ne išimtis, ir kai kas “Brooklyn“ įžiūri Naujamiestyje. 

Washington D.C. gyvenanti Živilė: žavi atvira visuomenė

Į Washington D.C., JAV sostinę, nukreipta ypatingai daug žvilgsnių. Beveik 700,000 gyventojų mieste sėdi šalies valdžia: Prezidentas, Kongresas ir Aukščiausias Seimas.
Mieste įsikūrusios 176 užsienio šalių Ambasados, kurių tarpe ir Lietuvos Ambasada. Kalbamės su Živile, Lietuvos Ambasadoriaus JAV žmona, kuri šio miesto dinamiką stebi iš arti. 

Kiek metų gyveni Washington D.C.?  

Šiame mieste gyvenu pusantrų metų.

Kodėl pasirinkai šitą miestą?

Jei būčiau turėjusi galimybę rinktis iš JAV miestų, prioritetą būčiau teikus San Franciskui arba Čikagai, tačiau likimas lėmė, kad mano vyras prieš pusantrų metų buvo paskirtas LR Ambasadoriumi JAV ir visa šeima atvykome į Vašingtoną.

Kuo ypatingas rajonas, kuriame dabar gyveni?

Gyvenu McLean – tai yra miestelis Virdžinijos valstijoje, apie 11-12 km iki Vašingtono. Tai ramus ir labai tvarkingas, vienas iš prestižinių Vašingtono apylinkių rezidencinis rajonas, į kurį veržiasi šeimos, norinčios, kad jų vaikai lankytų vienas geriausių visoje JAV mokyklų. McLean man sunku vadinti miestu.

Edita Čikagoje: nuo pleistriukų iki pastato sergančių vaikų tėvams

Prisimenu, kaip San Francisko Lituanistinėje mokykloje Genys buvo renkami spalvoti vaikiški pleistriukai, skirti Lietuvoje onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Po kurio laiko į Lietuvą iškeliavo žaislais pakrautas sunkvežimis. Tuo metu nežinojau, kad šių iniciatyvų pradininkė  – Chicago Mothers Foundation. Tai ne pelno siekianti organizacija, kurios idėja gimė nedideliame Čikagos mamų būrelyje, kuris norėjo padėti vienam sunkiai sergančiam berniukui. Mažas ratelis, kuriame, beje, dalyvavo ir jums jau pažįstama Giedrė, išaugo į didelį būrį – virš 2,500 narių, ir oficialiai įteisintą aktyvią organizaciją. Veikla, prasidėjusi nuo vieno berniuko istorijos, išsiplėtė į pagalbą tūkstančiams Lietuvoje vėžiu sergančių vaikų. Be to pinigai, surinkti vieno sėkmingiausių labdaros renginio metu, buvo investuoti į laikinų namų ligonių tėvams statybą.
Finansinės paramos dėka perkami brangūs medicinos prietaisai, o prieš šventes iš visos Amerikos į Lietuvą keliauja su meile supakuotos kalėdinės dovanos. Pagalvota ne tik apie finansinę pagalbą, bet ir emocinę, kuri ypatingai reikalinga sunkiai sergančiam vaikui. Kad ir tas spalvotas pleistriukas su  mergaite Dora, atkeliavęs iš už Atlanto ir užlipdytas ant vieno iš nesuskaičiuojamų dūrių...
Žiūrėdama į tą didžiulę, pleistriukų pakučiais pripildytą dėžę San Franciske, dar nieko nežinojau apie moteris, pradėjusias šią iniciatyvą. Beje, Čikagos ”Drauge” rasite išsamesnį straipsnį apie Fondo veiklą. Prieš porą savaičių skaitėt apie Giedrę, vieną iš Čikagos mamų klubo, po to ir fondo pradininkių, o šį kartą kalbamės su Edita, Fondo Prezidente. 

San Francisko 101 arba nespalvotas miesto gidas

Apie orą 

Tikros žiemos su sniegu nebūna, bet lapkritį - vasarį nemažai lyja. Kovo - gegužės m. arba rugsėjo- spalio mėn. San Franciske geriausias oras ir šviečia saulė. Vasarą ( birželį- rugpjūtį) pačiame mieste vėsu, vėjuota ir apsiniaukę. Būtent šiuo metu išryškėja įvairūs mikroklimatai, kai skirtinguose miesto kvartaluose, o dar labiau- aplinkiniuose miesteliuose, oro temperatūra gali skirtis 15C + .  Geriausia turėti kelis sluoksnius- lengvą, ploną, bet šiltą striukę  (vėjuotam, apsiniaukusiam orui), o kartu ir maikutę, šortus, kai, vos išvažiavus iš vėsaus miesto, pradeda spiginti aštri saulė ir patenki į sausą karštį.


Transportas 

Nevada ir Burning Man: Efemeriškas miestas dykumoje

Gal ir ne į temą, nors... tai irgi yra mano Amerika, ir ne laiku –  praėjus beveik pusmečiui, galvoj atgimsta reginiai, ispūdžiai, išgyvenimai... Neturiu ambicijų pateikti objektyvų pasakojimą apie Burning Man (Degantis Žmogus - iš anglų k.). Beje, tai puikiai padarė Jurgis Didžiulis, nors tos objektyvios nuomonės gal ir iš viso nėra, nes kiekvienam ši patirtis skirtinga. 

Čikagoje gyvenanti Kristina: kalbos išlaikymas - procesas

Per porą paskutinių savaičių susipažinau su daugiau Čikagoje gyvenančių moterų, negu per visus savo 18 metų JAV. Negaliu tuo atsidžiaugti: jos skirtingos, įdomios, su savo istorija, kuri vis kitaip, bet nenuginčyjamai papildo mano pasaulį. 

Šį kartą bendraujame su Kristina, kuriančia poeziją. 

Kiek metų gyveni Čikagoje? 

JAV gyvenu nuo 2004-ųjų. 

Kodėl pasirinkai šį miestą?

Čikagą su tėvai ir broliu pasirinkome dėl to, kad čia gyveno (ir tebegyvena) mano mamos draugė su šeima, mums nepaprastai daug padėję gyvenimo JAV pradžioje. 

Kuo ypatinga Čikaga? 

Seattle gyvenanti Asta: Jau senokai ieškau atsakymo, ką reiškia būti moterimi

Seattle yra vienas iš tų JAV miestų, kuriame man tiesiog gerai, ir į kurį galėčiau kraustytis iš karto, daug nesvarstydama. Neturi jis pasaulinio garso šlovės, kaip San Franciskas ar Niujorkas, bet visko ten yra. Daug lyja, bet klimatas gana švelnus ir oras minkštas, panašiai kaip Lietuvoje. Ne toks ryškus begalinis ir dažniausiai nepagrįstas noras užkariauti pasaulį su nauju app'su, kaip San Franciske, tačiau netrūksta ambicijų ir technologijos. 1919 m. čia įsikūrė Boeing, 1989 m. atsikraustė Microsoft, o 1994 m. duris atvėrė Amazon, be kurios dažnas mūsų jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Beje, 1971 m. čia atsidarė pirmoji tautiečiams gerai pažįstamo Starbucks kavinė. Gausu gražių, draugiškų ežerų, puikaus vietinio vyno bei maisto, net rafinuočiausiam skoniui patenkinti.  

Giedrė Čikagoje: Noriu pasidalinti su kitais

Čikaga, trečias pagal gyventojų skaičių JAV miestas, su virš 2.7 milijono žmonių, vadinamas JAV Lietuvos sostine, nes čia yra didžiausia lietuvių koncentracija. Nežinau, kur ieškoti tikslių statistinių duomenų, bet vienas iš šaltinių nurodo, kad šiuo metu JAV gyvena apie 660,000 lietuvių. Daugiausia jų — apie 90,000, įsikūrę Illinois Valstijoje, o dar tiksliau — Čikagoje ir jos apylinkėse. 
Lietuvių istorija Čikagoje prasidėjo XIX a. pabaigoje ir formavosi virš šimtmečio, per tūkstančius lietuvaičių istorijų ir likimų. Įvairios tos istorijos bei likimai, priklausomai nuo laikmečio, kartos, ekonominių, socialinių bei kultūrinių faktorių. Todėl šiam miestui norisi skirti daugiau dėmesio ir pabandyti pavaizduoti nors dalelę jo įvairovės, kurią be abejonės, įtakojo ir čia gyvenantys lietuviai. 

Vaiva: Havajai pasirinko mane

Havajuose yra tekę atostogauti du kartus. Tai rojaus kampelis su šilta jūra ir nerealia gamta. Valstiją sudaro 8 pagrindinės salos: Hawaii, Maui, Oahu, Kahoolawe, Lanai, Molokai, Kauai ir Niihau. Nudžiugau sužinojusi, kad Hawaii, dar vadinama Didžiąja sala, gyvena jauna lietuvių rašytoja Vaiva Rykštaitė. 

New Jersey valstijoje gyvenanti Laima: dalelė mano širdies liko Texas'e

Gyvenime nutinka įvairiausių dalykų —  kartais aplankai kokią naują vietą ir taip ten gerai, kad nebegali jos pamiršti. Su Laima kalbamės apie jos gyvenamą vietą — New Jersey valstiją ir apie jos meilę Texas'ui. 

Kiek metų gyveni New Jersey valstijoje? 
Čia gyvenu nuo pat atvykimo į JAV— 13 metų. 

Praktiški kelionės patarimai: apie maistą

Didžioji šalis dažnai stebina, o neretai ir nervina savo kontrastais. Tai ypač akivaizdu keliaujant.
Iš vienos pusės, keliauti čia paprasta ir patogu: geri keliai, aiškūs ženklai ir vairuotojai gana mandagūs. Nestinga motelių, viešbučių ar airbnb pasirinkimo nakvynei — pagal įvairų skonį ir kišenę.
Nacionaliniuose parkuose gausi lankstinuką su padoriu žemėlapiu, o parko reindžeris kantriai ir aiškins, kur geriau pradėti ir ką tikrai verta pamatyti.
Didesnė bėda — maistas.

Reno Moterys: Irena ir Laima

Kai kurie miestai ne iš karto parodo savo pilną veidą. Reikia sugrįžti arba susipažinti su vietiniais, kad geriau pažintum ir suprastum. Reno, antras pagal gyventojų skaičių Nevados miestas, įsikūręs maždaug 35 km nuo Lake Tahoe, yra vienas iš tokių miestų. Esu ten buvus porą kartų, bet mačiau tik turistinę pusę, kuri manęs nesužavėjo. Todėl džiaugiuosi, kad turėjau galimybę susipažinti su dviem puikiomis moterimis, gyvenčiomis šiame mieste. Jų istorijų dėka Reno atsiveria nauju, įdomiu aspektu. 

Saulės žemėje beieškant žiemos: Lake Tahoe

Netiesa, kad Kalifornijoje visada šilta ir saulė šviečia. Priklauso nuo vietos. Esu minėjusi, kad dėl reljefo įvairovės, toje pačioje valstijoje rasi ir aukščiausią, ir žemiausią JAV tašką, todėl klimatas skiriasi. Pavyzdžiui, Los Angeles gruodžio mėnesį gali būti +26C, o Lake Tahoe -10C. Kadangi lietuviškai dūšiai per žiemos šventes labiau norisi sniego nei saulės, laikas aplankyti Lake Tahoe (Tahoe ežeras, iš anglų k.), įsikūrusį Sierra Nevada kalnuose, maždaug trys valandos automobiliu nuo San Francisko. Ten, kur Kalifornija pasilabina su Nevada.