Danutė ir Berkeley: moteris, peržengusi kartų ribas

Sako, kad žmonės, gyvendami kartu, supanašėja. Manau, kad žmogus ir vieta, kurioje jis ilgai gyvena, irgi supanašėja. Kai pagalvoju apie Berkeley, šalia San Francisko įsikūrusį miestą su pasaulinio garso universitetu, iškart pagalvoju apie Danutę. Atsikraustė čia dėl vyro mokslų, o pasiliko, nes, įtariu, tiko ir patiko :)
Pati Danutė irgi tinka Berkeley'iui — visur eina, dalyvauja, domisi. Nemažai jau nugyventa, bet nedejuoja dėl radikulito ar artrito... Vis mokosi, eina, daro, gyvena...
Susitikom, žinoma, Berkeley, ir ilgai kalbėjomis, žiūrėjom nuotraukas ir jau archyvinę, su lietuviška veikla San Franciske, susijusią medžiagą.

Kiek metų gyvenate Berkeley? 

Nuo 1965 m. vasaros galo. Atvažiavom iš Los Angeles su vyru Donatu ir maža dukrele Daina. Vyras nusprendė, kad nebenori būti inžinieriumi ir pradėjo teisės studijas UC Berkeley. Aš 1964 metais Los Angeles baigiau farmaciją.

Kodėl būtent Berkeley? 

Čia labiau patiko. Čia prilipau. Čia tokia maloni atmosfera — gali vaikščioti, daug renginių, koncertai, nemokamos paskaitos, tiesiog pasivaikščioti. Kažkaip atjaunėji, kai nueini į Universitetą. San Francisko — čia pat, bet nesi pačiam miesto šurmuly.

Ar pavyko šiame mieste save profesonaliai realizuoti? 

Paklausa farmacininkams buvo visur, bet tuo metu patekau į labai gerą vietą — Consumers Co-operative of Berkeley. Buvo puiki atmosfera, teikiama daug informacijos apie produktus, kad vartotojai suprastų, kas yra jų sudėtyje. Turėjo net mitybos specialistę (kalba eina apie 1960- uosius), dirbančios mamos galėjo atsivesti vaikus, nes buvo vaikų priežiūra.
Į vaistinę ateidavo ir Nobelio premijos laureatai — čia vis dėlto universitetinis miestas. Ne kartą lankėsi Česlovas Milošas. Kurį laiką vietinis lietuvis Juozas Sidas mokino Milošą lietuvių kalbos — jis norėjo skaityti “Draugą“ (Čikagoje leidžiamas laikraštis). Berkeley Universitete dėstė Tomas Venclova, kuris vėliau išvyko į Los Angeles, UCLA universitete dėstyti lietuvių kalbą.
Vyko įdomūs dalykai: dar sovietmečiu, iš Lietuvos atvažiuodavo mokslininkai ir menininkai. UCLA dirbantis prof. Algirdas Avižienis (pirmas naujai atstatyto Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto rektorius) prašydavo padėti, priimti ir pašefuoti svečius. Susitikimas su įdomiais žmonėmis praturtindavo gyvenimą. Prisimenu, kaip Berkeley, matematikų konferencijoje lankėsi Vilniaus Universiteto Rektorius Vytautas Kubilius. Buvo atvažiavęs rašytojas Kazys Saja, skulptorius Vladas Vidžiūnas.
Aš pati pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1974 metais. Vilniaus Universitete lankiau šešias savaites trukusius kursus, skirtus išeivijos lietuviams. Grupėje buvo apie 20 žmonių iš įvarių šalių. Mokėmės lietuvių kalbos, geografijos, kitų dalykų. Tai buvo ir pirma proga susipažinti su giminėmis, kurie turėjo mus lankyti Vilniuje, nes užsieniečiams nebuvo leidžiama po kraštą laisvai važinėti.

Kaip pasikeitė pats miestas?

Kai atvažiavom į Berkeley, vyko Free Speech Movement, vadovaujamas tokių aktyvistų kaip Mario Savio, buvo daug riaušių. Pati nelabai galėjau dalyvauti, nes auginau šeimą, turėjau eiti į darbą.
Manau, kad šis judėjimas paveikė mąstyseną visoje Amerikoje ir būtent Berkeley buvo ta vieta, kur tokios diskusijos buvo įmanomos.
Mes greitai suradom kitus lietuvius. Nuo pat atvažiavimo pradėjau aktyviai dalyvauti lietuviškoje veikloje. Suorganizavau šokių grupę ir 1976 metais sudalyvavome Šokių Šventėje Čikagoje. Buvo nelengva pritraukti žmones, bet buvo tikrai smagūs laikai — šokių grupė veikė beveik 20 metų ir iki 1992 m. sudalyvavom net 5 Šokių Šventėse! Grupės pavadinimas — “Vakarų Vaikai“. Nusprendėm, kad tai geopolitinė sąvoka.

Šokių grupė man buvo ypatingas dalykas — kelionės, organizavimas, įvykiai, daug draugų. Stengėmės išlaikyti 8 poras, kartais būdavo daugiau mergaičių. Mums grojo puikus ir atsidavęs akordeonistas Renius Pažemėnas, o vėliau jį pakeitė Algis Ratnikas. Vienu metu grupėje šoko trys latviai :)
Iš pradžių mokydausi šokti sau viena, salione su vadovėliu. Likus metams iki šokių šventės, visi vadovai lankydavo kursus Dainavos stovykloje, Michigan valstijoje.

Kaip pavyko išlaikyti tokią gražią lietuvių kalbą? Juk atvykote į JAV su tėvais dar visai mažytė?

Šeimoje kalbėjom lietuviškai, kitaip ir būt negalėjo. Dalyvavau skautų veikloje, dainavau chore. Visada dalyvaudavau vietinėje lietuviškoje veikloje.
San Franciske lietuviai, latviai ir estai dažnai veikė kartu. Daugiausia buvo latvių, estų — mažiausiai. Lietuviai koncentruodavosi rytinėje pakrantėje — Čikaga, Niujorkas, Bostonas (ten leido laikraštį ir buvo net Lietuviškos Enciklopedijos leidykla, seniausia lietuviškų tautinių šokių grupė JAV). Prisimenu, kaip kartu organizuodavome Baltic Nights — smagų vakarą su vaišėmis ir programa. Vienais metais dalyvavo Veronika Povilionienė. Leisdavome naujienlaikraštį.
Po Nepriklausomybės, kai kraštai tapo nepriklausomi, galėjom judėt, važiuot — sumažėjo poreikis veikti kartu. Dabar vyksta tik bendras Baltic Picnic.

Ačiū!

P.S. Su Danute ilgai vartėm vietinės lietuviškos veiklos (prieš Nepriklausomybę) laikraštėlius, skelbimus (kai kurie rašyti spausdinimo mašinėle), žiūrėjom Danutės šeimos nuotraukas, kamera užfiksuotus momentus iš įvairių šokių renginių, protestų prie Rusijos ambasados...