Urte, kokia Tavo amerikoniška istorija? Kiek metų JAV? Ar prisimeni pirmus mėnesius/ metus naujoje šalyje?
Į Ameriką atkeliavau baigusi
bakalauro studijas Vilniaus Universitete, prieš 12 metų. Kalifornija man
paliko begalinį įspūdį dar “Work &Travel“ laikais, todėl, susitvarkiusi
reikiamus dokumentus, nusprendžiau laimės ieškoti Los Andžele. Žinoma, kultūrinis šokas iš pradžių buvo gan didelis, tačiau adaptacija sekėsi lengviau, įsidarbinus vienoje mažoje kompanijoje ir susidraugavus su kolegėmis iš kaimyninės Rusijos. Viena iš tų kolegių ir lėmė mano tolimesnius planus: ji labai
rekomendavo pabaigti studijas JAV, nes, be vietinio diplomo, jos nuomone, toli čia
nenueisi. Maža kompanija, kurioje dirbau, turėjo baisiai nepalankias darbo
sąlygas ir piktus viršininkus, todėl supratau, kad noriu dirbti geresnėje, didesnėje kompanijoje, kur darbuotojai vertinami. Tuo pačiu padaryti šiokią tokią karjerą, todel įstojau mokytis į verslo magistratūros programą viename Kalifornijos Universitetų.
Mokeisi Vilniaus Universitete, o po to – viename iš Kalifornijos universitetų. Norėčiau išgirsti daugiau. Beje, ar pastebėjai
skirtumą tarp aukštojo mokslo įstaigų Lietuvoje ir JAV?
Skirtumas buvo didžiulis – kai
per pirmą egzaminą JAV dėstytojas išėjo į koridorių, aš jau buvau pasiruošusi
traukti knygą iš kuprinės arba nusirašyti nuo šalia sėdinčio (kas buvo savaime
suprantama per studijas Lietuvoje), bet čia niekas, nei vienas studentas net
nesureagavo ir toliau sąžiningai atsakinėjo į klausimus.
Per
vieną paskaitą buvo iškeltas klausimas: “kas yra svarbiausia šiuolaikinėje
kompanijoje?” Atsakymas nustebino – “sąžiningumas”. Mus mokino ne tik žinių, bet
ir neapčiuopiamų dalykų – kaip priimti sprendimus, kaip bendrauti su skirtingo
tipo žmonėmis, kaip reaguoti nepažįstamose situacijose.
Dirbai Nestle, o dabar Apple – abi didžiulės, pasaulinio lygio kompanijos.
Neturiu patirties tokio lygio įmonėse. Koks didžiausias
skirtumas/ skirtumai tarp įmonių? Kuo skiriasi darbo / santykių kultūra?
Nestle ir Apple yra tarptautinės, milžiniškos kompanjos, tačiau skirtingos kaip diena is naktis.
Nestle pagrindinė būstinė yra Šveičarijoje, todėl ir pati kompanija atspindi
Europietiską kultūrą – tvarkinga apranga, kalba, daug taisyklių ir
biurokratijos. Kiekvienas veiksmas darbe turi “SOP” – standartinę procedūrą.
Kiekviena ataskaita turi instrukcijas, kaip gauti ir apdoroti duomenis, kad
galėtum būtent tokią ataskaitą paruošti.
Iš tokios kultūros atėjus į Apple,
mane šokiravo taisyklių ir profesionalumo stoka. Gali į darba eiti su šortais
ir sportbačiais, arba su “apteškėm” ir trumpa maikute, kaip kad mėgsta viena mano kolegė. Visi, net ir viršininkai, mėgsta vartoti keiksmažodžius ir
netinkamus darbo aplinkai juokelius net ir susirinkimų metu. Užrašytų instrukcijų labai mažai, tiesiog duoda tau kažkokius duomenis ir pasako norimą galutinį rezultatą, o šiaip “daryk ką nori, kaip nori, kada nori, bet padaryk gerai”.
Tai skatina kūrybingumą ir mastymą, bet tuo pačiu metu užima daug laiko ir sukelia įvairiausių nesusipratimų.
Esi viena iš mažytės lietuvių moterų saujelės, kuri “neiškrito iš karjeros vagono” – likai dirbti, pagimdžiusi dukrą. Įtariu, kad daugumai labai knieti sužino, kaip Tau tai pavyko, kaip sekėsi
sugrįžti į darbą po tų 12 apmokamų
savaičių?
Kadangi darbas Nestle sekėsi
gerai, nusprendžiau neprarasti pozicijos ir grįžti, kai vaikui buvo 4,5 mėnesio (Nestle duodavo daugiau, negu standartiniai 3 mėnesiai). Dauguma didesnių kompanijų, tuo tarpu ir
Nestle, suteikia naujoms mamoms galimybę nutraukinėti pieną, grįžus po
motinystės atostogų. Taigi pradėjau naudoti taip vadinamą Motinos Kambarį –
jame buvo 4 foteliai su užtraukiamomis užuolaidomis (dėl privatumo), kriauklė, šaldytuvas ir spintelės įrangai pasidėti. Nutraukinėdavau pieną po 2 kartus
per dieną, 8 mėnesius.
Kadangi turėdavau labai daug susirinkimų, kartais vieną po
kito, tekdavo atsiprašyti ankščiau ar vėluoti į sekantį susirinkimą.
Pasakydavau kodėl ir niekam dėl to nekildavo problemų ar klausimų. Tokiu būdu
galėjau savo mergaitę pati maitinti tiek laiko, kiek jai ir man norėjosi.
Tačiau sunkiausia buvo dėl praleisto
laiko. JAV, ne kaip Lietuvoje, biuletenių niekas nedalina. Kai kurios
kompanijos net neturi “sick days”, t.y. laiko sirgti. Nestle mums duodavo apie
15 laisvadienių per metus, t.y. juos gali sunaudoti, kai tu arba tavo šeima
blogai jaučiasi, arba kai nori atostogauti. Aš visada taupydavau tas dienas
kelionei į Lietuvą ir vietinėms ilgesnėms išvykoms, tai laiko sirgti niekad
nebūdavo.
Mano viršininkė neleisdavo dirbti iš namų, neturėjau jokių darbo grafiko lengvatų. Kai susirgdavo Olivija (o einant į darželį, tai nutikdavo dažnai), situacija būdavo sunki. Ne vieną kartą praleidau, visą naktį prie karščiuojančio, verkiančio vaiko, o rytui atėjus, “supakuodavau” ją į darželį ir lėkdavau į darbą besimerkiančiom akim. Mano kolegė vedė vaiką, sergantį plaučių uždegimu, nes neturėjo, o gal “taupė” laisvadienius. Sunku tai pateisinti,
tačiau tokiose situacijose kapstaisi, kaip tik gali.
Kaip supratau, visi tėvai
panašiai darydavo ir sergančius vaikus vesdavo į darželį, tad dauguma vaikų iš pradžių labai daug sirgo, o paskui įgavo imunitetą ir nebepasigaudavo viruso.
Kai girdžiu, kaip Lietuvoje mamos ima savaitėm trunkančius biuletenius, kai
vaikas kosti ar sloguoja, tai man kelia liūdną šypseną – čia, JAV, negalime sau to leisti.
Apple situacija daug geresnė šiuo atžvilgiu – darbo grafikas
lankstus, galiu dirbti iš namų, kai reikia, turiu net 2 savaites per metus
“galimybei sirgti”, nenaudojant atostogų. Ta proga, kaip tyčia, beveik niekad ir
nebesergam :)
Šiuo metu dirbi Apple – vienoje geidžiamiausių pasaulio
kompanijų, įsikūrusių pačioje Silicio Slėnio širdyje. Puikiai tiktum į straipsnį, pavadintą “ Lietuvė moteris,
užkariavusi Silicio Slėnį“. Aš Tave padėčiau ant pjedestalo ne tik už tai, kad dirbi
reiklioj kompanijoj, bet dar ir dėlto, kad augini dukrą. Jeigu rimtai – ką Tau reiškia dirbti Apple?
Darbas Apple man nukrito kaip iš giedro dangaus, kai prieš porą metų per LinkedIn tinklalapį gavau žinutę iš Apple
personalo skyriaus, siūlantį interviu į operacijų finansų analitikės poziciją.
Po 6 valandų trukusio interviu, jau kitą dieną gavau darbo pasiulymą – viskas įvyko greitai ir gan paprastai.
Didžiausią nuostabą iki šiol šiame darbe kelia 2 dalykai: slaptumas, kai negali net su kolegomis aptarinėti savo darbo, ir mastelis, kai supranti, kad didelė vakarų pasaulio dalis laukia to naujo produkto, prie kurio tu dirbi dieną naktį, ir žinai jį “inside out”. Tačiau yra ir tamsioji šio “svajonių darbo” pusė – tai laikas ir energija, kuriuos pastoviai turi laviruoti. Šiuo metu aš dukrą auginu viena ir skausmingai mokausi suderinti darbo ir vaiko poreikius. Daug vakarų, grižusi po pilnos darbo dienos ir pavalgydinus bei užmigdžius Oliviją, sutvarkius virtuvę ir padarius visus kitus namų ruošos darbus, ”einu dirbti antrą pamainą” ir sėdu prie darbo kompiuterio dar keletai valandų, kartais iki paryčių…
Didžiausią nuostabą iki šiol šiame darbe kelia 2 dalykai: slaptumas, kai negali net su kolegomis aptarinėti savo darbo, ir mastelis, kai supranti, kad didelė vakarų pasaulio dalis laukia to naujo produkto, prie kurio tu dirbi dieną naktį, ir žinai jį “inside out”. Tačiau yra ir tamsioji šio “svajonių darbo” pusė – tai laikas ir energija, kuriuos pastoviai turi laviruoti. Šiuo metu aš dukrą auginu viena ir skausmingai mokausi suderinti darbo ir vaiko poreikius. Daug vakarų, grižusi po pilnos darbo dienos ir pavalgydinus bei užmigdžius Oliviją, sutvarkius virtuvę ir padarius visus kitus namų ruošos darbus, ”einu dirbti antrą pamainą” ir sėdu prie darbo kompiuterio dar keletai valandų, kartais iki paryčių…
“Nieko”, - pati sau sakau sekančią dieną, vos atlaikydama nuovargį, - “išsimiegosiu savaitgalį”. Bet ateina savaitgalis ir Olivija
mane pažadina 6 val ryto.
“Nieko, sakau, išsimiegosiu, kai jinai užaugs…”
“Nieko, sakau, išsimiegosiu, kai jinai užaugs…”
Ne visus papildomus
darbus galima atlikti naktį. Kartais būna susirinkimai ir konferenciniai skambučiai
vakarais, kai turiu pasiimti Oliviją iš darželio. Tuomet skambutyje dalyvauju iš namų. Įjungiu filmuką, užsidarau į kitą kambarį ir su bendradarbiaujančia
kompanija Kinijoje pradedame aptarinėti detalių kainas. Kartais Olivijai
nusibosta filmukas, ir ji visu greičiu atbėga į mano kambarį (arba tranko duris
tol, kol atrakinu) ir pradeda kalbėti, dainuoti, arba tiesiog verkšlenti
tiesiai į ragelį. Gerai, kad tiek kolegos čia, tiek partneriai Kinijoje, supranta, pasijuokia, ir toliau tęsia derybas.
Darbas bei vaiko priežiūra užima
visą mano laiką, tad laiko sau nebelieka. Todėl bandau mėgautis mažomis pergalėmis, pvz., sportu ar kirpykla per pietų pertraukas. Be to iš anksto bandau suplanuoti ilgesnius poilsio periodus, pvz., išvyką su draugėmis ar kelionę į kalnus.
Man labai patinka kelionės į kalnus, todėl bent kartą metuose planuoju ilgesnes išvykas (pernai su kolegomis ėjau į žygį Patagonijoje, šiemet eisim Inkų keliais Peru). Tuomet ir kūnas, ir siela atsigauna, ir jokie darbai, grįžus, nebeatrodo neįveikiami.
Man labai patinka kelionės į kalnus, todėl bent kartą metuose planuoju ilgesnes išvykas (pernai su kolegomis ėjau į žygį Patagonijoje, šiemet eisim Inkų keliais Peru). Tuomet ir kūnas, ir siela atsigauna, ir jokie darbai, grįžus, nebeatrodo neįveikiami.
Tolimesnį darbą galiu įsivaizduoti Apple, bet karjerą – nelabai. Aš kiekvieną laisvą nuo darbo minutę stengiuosi praleisti su vaiku ir atlieku tik tai, ką mano tiesioginis darbas
reikalauja (ir tai yra daug daugiau nei 40 val/savaitę). Kaip gali dirbanti
mama konkuruoti su šeimos neturinčiais kolegomis, kurie darbe praleisdami
begales valandų, gali rodyti iniciatyvą ir, apsiimdami papildomų projektų, pasiekti geresnius asmeninio ivertinimo rezultatus?
Konkurencija yra didžiulė ir visi kolegos yra labai stiprūs savo srityje, tad išsiskirti gali tik rodydamas iniciatyvą ir įdėdamas daugiau valandų. To padaryti negali, jei nori pati auginti vaiką. Kad ir kaip bebūtų gaila, bet šiuolaikinės mega kompanijos vistiek verčia rinktis tarp karjeros ir šeimos. Manau, kad dirbti Apple galiu dar ilgai, tačiau didelės karjeros nepadarysiu, jei noriu bent kiek laiko skirti savo vaikui. Kažkada norisi sau pasakyti: “ačiū, jau atsikandau obuoliuko, kas toliau?”
Konkurencija yra didžiulė ir visi kolegos yra labai stiprūs savo srityje, tad išsiskirti gali tik rodydamas iniciatyvą ir įdėdamas daugiau valandų. To padaryti negali, jei nori pati auginti vaiką. Kad ir kaip bebūtų gaila, bet šiuolaikinės mega kompanijos vistiek verčia rinktis tarp karjeros ir šeimos. Manau, kad dirbti Apple galiu dar ilgai, tačiau didelės karjeros nepadarysiu, jei noriu bent kiek laiko skirti savo vaikui. Kažkada norisi sau pasakyti: “ačiū, jau atsikandau obuoliuko, kas toliau?”
Ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?
Žmonių, be abejo!
Ačiū!
Oho, serganti vaiką veda į darželį... Čia gal reikia suprasti, bet nesuprantu.
ReplyDeleteO ką daryti jei ji viena? Močiučių, tetų nėra. Arba dirbi ir moki sąskaitas, arba sėdi be pastogės su sergančių vaiku. Kažkaip žmonės linkę smerkti kitus. Liūdnoka .
ReplyDeletePerskaiciau straipsni, kadaise teko dirbti su sitos merginos mama, nuostabi moteris, pagal straipsni ta pati galiu pasakyti ir apie jos dukra. Lietuvoje ir taip auksines motinystes atostogas gaunanciu mamu labai daug, kaip ir skundu dar daugiau. Maziau skuskimes, kai nera kitaip, tai sukiesi is padeties. Saunuoles USA mamytes!Jos pavydys, kad viskas imanoma!Mama, moteris - stipri jega!
ReplyDelete