Vaida, gyvenanti Floridoje: Norėjosi iššūkių

Miela Vaida, kokia Jūsų Amerikos istorija?

Mes, kaip ir turbūt daugelis žmonių, idealizavome Ameriką nuo vaikystės. Ji atrodė tokia tolima, nepasiekiama, viliojanti. Aš nuolat svajodavau kažkada nuvykti ten ir galbūt net gyventi. Dar būdami studentais su dabartiniu vyru Deividu pradėjome tvarkytis dokumentus vasaros darbams, tačiau dėl kažkokių priežasčių (neatsimenu, kokių) taip ir neišvykome. Pamenu, svajojome abu padirbėti kokiame nors viešbutyje saulėtoje Kalifornijoje ar Floridoje :). Vėliau užbaigę teisės studijas pradėjome dirbti Vilniuje, tad poreikis išvažiuoti uždarbiauti kaip ir išnyko. Įsisukome į darbus, šeimyninę rutiną ir taip "ramiai" nugyvenome keletą metų. 
Mudu su vyru labai panašiai žiūrime į gyvenimą, monotoniją. Abiem tampa nuobodu, kai ilgesnį laiką rytai ir vakarai tampa vienodi, nuspėjami. Žmogus apskritai yra įdomus sutvėrimas, kad rodos, mokomės, dirbam tam, jog susikurti ramybę, stabilumą, bet tai pasiekę, vėl iš naujo prisigalvojame rūpesčių tam stabilumui išsklaidyti. 

Tad kai jau pabodo rutina - keltis rytais, vežti vaikus į darželį, po darbų grįžti namo, valgyti, miegoti ir vėl ryte sukti tą patį ratą, nusprendėme keliauti. Pradžioje tai buvo vasaros kelionės į pajūrį, žiemą - slidinėjimas, po to prisidėjo aktyvaus poilsio kelionės į Rodo salą, Egiptą, Braziliją, Fuerteventurą. Kelionių metu sutikome daug žmonių, kurių gyvenimo filosofija atitiko mūsiškę. T.y., tiek mes, tiek jie laiko, kad gyventi saugų, vienodą, stabilų, nuspėjamą gyvenimą yra labai nuobodu. Netgi, sakyčiau, gaila laiko tam. Juk gyveni tik vieną kartą. Taigi, ilgainiui pradėjome mąstyti apie emigraciją kaip būdą praplėsti horizontus, pažinti naujas kultūras, semtis žinių, sutikti naujus žmones. Galų gale, norėjosi iššūkių. Taip atgimė Amerikos idėja. 

Vienas iš būdų teisėtai išvykti į JAV buvo žalios kortos loterija. Sudalyvavome ir tais pačiais metais laimėjome. Dar po metų įšvykome, bet tik pakeliauti, nes nepažinę šalies nenorėjome iškart padaryti sprendimo. Porą metų mes su vaikais atvykdavome vis į skirtingą JAV valstiją ir galiausiai apsisprendėme pasilikti.

Kodėl įsikūrėte būtent Floridoje? 

Floridos valstiją aplankėme paskutinę iš visų. Prisipažinsiu, aš buvau prastesnės nuomonės apie ją. Bet vėlgi, įspūdį susikūriau iš žmonių kalbų, ko daryti niekam niekada nerekomenduoju. Kas tinka vieniems, netinka kitiems. Atvykus čia, mes įsimylėjome Floridą. Pasirinkome Palm Beach apylinkes, nes čia švaru, tvarkinga, daug šeimų su vaikais, geros mokyklos, dėl palankaus oro žmonės ištisai sportuoja gryname ore, leidžia laiką lauke. Be to, mums visiems labai svarbu, kad šalia yra šiltas vandenynas. Aš mėgstu vakarais pasivaikščioti paplūdimyje, skaityti. Dažnai egzaminams ruošiuosi būtent prie vandens.

Kuo Jums ypatinga Florida?

Myliu Floridą dėl klimato, šilto vandenyno, vaisių, daržovių ištisus metus. Augindama vaikus Lietuvoje dažnai mindavau poliklinikų ir ligoninių slenksčius dėl peršalimo ligų, anginos ir kitų vėsesniam klimatui būdingų ligų. Žinoma, žmonės serga visur, tačiau čia vaikai nėra vartoję tiek antibiotikų, vaistų, kiek turėdavo gerti Lietuvoje. Taip pat kasdien džiaugiamės saule, gaunam vitamino D. Pati emigracija, o šalia to dar ir asmeninis gyvenimas, kelia stresą, tačiau pakanka išeiti į lauką ir ta šviesa, šiluma lyg sugeria pusę problemų. Mums Florida išties ypatinga vieta, kuria džiaugiamės kiekvieną dieną. Bet tai nereiškia, kad čia nėra problemų :)

Studijuojate klinikinę psichologiją Nova Southeastern University, Floridoje. Kas paskatino rinktis tokią sritį? Aš pati seniai domiuosi psichologija ir nemažai mokiausi, bet vienu momentu supanikavau, kad bus sunku susirasti darbą ir pasirinkau verslo vadybos studijas.

Dar Lietuvoje dirbdama advokate, skaitydavau daug psichologinės literatūros. Aš ir savo darbe naudojau daug psichologijos: išklausymas, bendravimas su sunkumų palaužtu žmogumi, galų gale žinojimas, kaip aš pati jaučiuosi klausydama apie išprievartautą moterį, sutuoktinio sumuštą žmoną, vaikų nepasidalinančius ir dėl turto besidraskančius sutuoktinius. Manau, kad teisinis darbas reikalauja daug psichologinių žinių. Taigi, aš pastebėjau, kad palaipsniui man darydavosi įdomiau kalbėti su klientais apie jų gyvenimą, jausmus nei apie teisinius dalykus. Taip po truputi krypau į psichologiją. Dar prieš išvykstant stojau į Vilniaus Universitetą ir buvau pakviesta studijuoti psichologijos magistrantūroje, tačiau priėmus sprendimą išvykti, sutarties taip ir nepasirašiau. Jau vykdama į JAV žinojau, ką veiksiu, ir, beje, niekada nemąsčiau apie pinigus. Aš tikiu, kad svarbiausia žmogui atrasti save ir daryti tai, kas jam malonu, kam jis turi pašaukimą, o pinigai ateina savaime. Taigi, JAV pirmiausiai įstojau į psichologijos magistrantūrą, o po dviejų metų pabaigus studijas buvau pakviesta mokytis Klinikinės Psichologijos doktorantūroje. Šiais metais baigiau pirmą kursą.

Auginate du vaikus - kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp šeimos ir mokslų? Ar iš viso tas balansas yra įmanomas?

Visada buvau (ir turbūt dar tebesu) perfekcionistė. Noriu ir gerai mokytis, perskaityti viską, ką dėstytojai užduoda, ir dar daugiau, bet tuo pačiu noriu žinoti, kuo domisi vaikai, kokie jų poreikiai, su kuo bendrauja, man svarbu, kad jie valgytų kokybišką namuose gamintą maistą. Pirmasis doktorantūros semestras buvo tikras išbandymas mano norams būti tobulai tiek namie, tiek mokykloje. Turėjau 18 kreditų per semestrą (6 paskaitos per savaitę) ir važinėju valandą pirmyn ir atgal iki universiteto kas dieną (iš Palm Beach į Ft. Lauderdale). Su tokiu krūviu suderinti šeimos poreikius ir mokslus (taip kaip aš norėčiau) yra ne tik kad sunku, bet net neįmanoma. Čia jau savęs turėjau paklausti, kur tas balansas ir kokie mano gyvenimo prioritetai. Balansą atradau suvokusi, kad tobula nebūsiu, bet užtenka būti tiesiog gera mama ir studente. Tai reiškia, kad laikas praleistas su vaikais (kad ir pusė valandos ar valanda), turi būti kokybiška. Šiuo atveju ne minučių skaičius svarbus, bet dėmesys. Bendraudami stengiamės būti "čia ir dabar", žiūrėti vieni kitiems į akis, nuoširdžiai domėtis dienos įvykiais, kartu einam pasivaikščioti, padedame į šalį telefonus vakarienės metu (taip, tai iššūkis!). Manau, kad ne kiekybė, o kokybė daro tėvų-vaikų santykį artimą, šiltą. Ir nors daug laiko praleidžiame studijuodami, rašydami darbus, gera tai, kad vaikai mato ir supranta, jog norint kažką pasiekti, turi įdėti pastangų. Mudu su vyru daug skaitome, tuo pačiu tai yra ir vaikams postūmis bei pavyzdys siekti žinių, augti kaip asmenybėms. 

Ką tik sužinojau apie jūsų iniciatyvą “Sėkmingų Emigrantų istorijos”. Labai smalsu išgirsti daugiau - kaip gimė idėja, koks jos tikslas?

Emigracija yra streso kupinas etapas, kuriam reikia išankstinio pasiruošimo, kantrybės, tolerancijos naujai kultūrai, žmonėms, naujoms taisyklėms. Žmonės masiškai emigruoja, tačiau retas kuris suvokia, koks tai psichologiškai sudėtingas žingsnis. Savo straipsniuose aš dažnai emigraciją lyginu su santuoka, kai pradžioje mes esame apakę nuo naujos vietos, mus apėmusi aistra, euforija. Deja, ilgainiui tas jausmas nurimsta ir pamatai realybę, prie kurios turi prisitaikyti (šis reiškinys vadinamas akultūracija). Daugelis imigrantų, deja, nelinkę priimti naujos kultūros, tvirtai laikosi įsikibę savosios, arba iš viso kybo ore nei pritapę, nei išlikę lietuviais. Tokiu atveju emigracija tampa depresijos, nerimo, kitų psichologinių bei fiziologinių susirgimų priežastimi. Ir įvyksta paradoksas - žmogus išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo, palankesnių sąlygų, bet suserga depresija... Visgi, nepaisant adaptacinių sunkumų, daug lietuvių labai sėkmingai įsitvirtina naujose šalyse, tad aš pradėjau domėtis, kokie gi faktoriai įtakoja tokią puikią adaptaciją. Kadangi pati esu imigrantė, pradėjau domėtis šia tema ir taip gimė projektas "Sėkmingi Emigrantai". Šis projektas turi du tikslus. Pirmasis yra skirtas perteikti imigrantų bendruomenei naujausias ir aktualias žinias, tyrimų rezultatus apie emigraciją, akultūraciją, kas sunkina ir kas lengvina adaptaciją. Antrasis - skatinti diskusiją tarp pačių narių, kas jų nuomone, padeda įveikti sunkumus svečioje šalyje, kokios priemonės padeda nuraminti tėvynės ilgesį ir skatina žengti pirmyn.

Stereotipinis klausimas: kas patinka, o kas nervina Amerikoje? Ko labiausiai pasiilgstate Lietuvoje?

Labai geras klausimas, bet labai kintantis atsakymas. Kas patinka ir kas nervina pirmaisiais metais jau neatitinka penktaisiais :) Kažkada, kol dar gyvenau "medaus mėnesio stadijoje", man viskas JAV labiau patiko, nei nervino. Šiuo metu jau esu "apšilusi kojas", tad galiu pasakyti, kad visko čia yra, ir gero, ir blogo. Dabar jau gyvename realybėje, kurioje matau sveikatos, švietimo sistemos problemas, paviršutiniškumą paslaugų sektoriuje, itin ryškų individualizmą. Matau ir diskriminacinių apraiškų, nenuoširdumo tiek imigrantų (ir legalių, ir nelegalių), tiek etninių mažumų atžvilgiu. Tačiau... Tą, kas vyksta aplinkui galima priimti tiek negatyviai (pasiduodant), tiek pozityviai (einant pirmyn ir koncentruojantis į savo tikslus). Aš labai pasiilgstu lietuviško bendravimo su savo bendraminčiais, draugų, pasilikusių Lietuvoje, su kuriais turėjome nuostabių akimirkų, pasiilgstu lietuviško miško kvapo, Vilniaus senamiesčio. Pasiilgstu bendruomeniškumo, kai be jokių klausimų lekiame vieni pas kitus padėti tvarkytis namuose, gaminti maistą, nuimti derlių :). Čia to nėra.

Ankščiau buvo priimta, kad baigi vienus mokslus ir lieki vienoj profesijoj visą (ar beveik) gyvenimą. Laikai pasikeitė -  mokomės ir vėliau gyvenime bei išbandome daug įvairiausių sričių/ profesijų. Kadangi po teisės pasukote nauju keliu, į psichologiją, vėl galioja teiginys: kai užaugsiu, noriu būti ....:) 

Ateityje save matau kaip psichologę, padedančią žmonėms (pirmiausiai lietuviams), galbūt dar dėstančią universitete, o galbūt keliaujančią ir skaitančią paskaitas didesnėms auditorijoms.

Ačiū!