Pages

4.5.17

Astra Floridoje: Laimė - tai pasirinkimas

Kai kurios pašnekovės ateinai natūraliai, per blog'ą. Su Astra, gyvenančia Floridoje, nesam susitikę, ir net nesikalbėjom, bet po jos pasakojimo atrodo, kad šią moterį jau seniai ir gerai pažįstu. Randu nemažai paralelių su savo amerikoniška istorija, bet svarbiausia — gerą dozę pozityvo!




Kiek metų JAV ir kurioje valstijoje?

Aš atvykau į Ameriką beveik prieš 18 metų ir šiuo metu gyvenu Florijos valstijoje, Cape Corale. Aš dažnai juokauju, kad čia Amerikos kaimas, bet iš tikrųjų yra miestas, kuriame gyvena apie 155, 000 žmonių. Tačiau kai galvoju apie Niujorką, Čikagą ar San Franciską, Cape Coral'as iš tikrųjų atrodo mažas ir ramus miestelis: be dangoraižių, naktinio gyvenimo, viešojo transporto (meluoju — kelis kartus per dieną didžiosiom gatvėm esu mačiusi važiuojantį autobusą), be teatrų ir universitetų.

Koks buvo kelias į Ameriką? Ar prisimenat, kokie buvo pirmieji mėnesiai/metai? 

Mano kelias į Ameriką buvo labai netikėtas ir neplanuotas. Aš niekada nesvajojau gyventi Amerikoje, nes universitete studijavau vokiečių kalbą ir visą savo ateitį siejau su gyvenimu ir darbu Europoje. Norėjau pamatyti Ameriką, bet tik kaip turistė. Prasidėjus ketvirtam kursui, mano gera draugė (jau netgi neprisimenu, kodėl) man davė adresą, kur iki spalio mėnesio reikia nusiųsti informaciją žaliai kortelei laimėti. Kaip šiandien prisimenu universiteto kavinę, kur susėdę aplink stalą ir gerdamos kavą, aš ir mano grupiokės pildėme formas. Aš iš jų buvau skeptiškiausia savo sėkme, bet ech — pildo visos, pildau ir aš. Netyčia anketos kampas išsitepė kava ir tada jau tikrai supratau, kad žalios kortelės nelaimėsiu. Vokai buvo užklijuoti, išsiųsti ir viskas pamiršta.
Gegužės mėnesį pašto dėžutėje mano Mama rado voką iš Amerikos... Aš verkiau kokią savaitę... Nenoriu į Ameriką! Nemoku anglų kalbos! Nieko nepažįstu. Jeigu ne mano Mama, tikrai būčiau nevažiavusi, bet ji man sakė: “Vaikeli, nagi važiuok. Čia visada bus tavo namai, bet gal ten tavęs tikrai kažkas laukia. Juk tiek žmonių nori laimėti ir nelaimi, o tau pasisekė“.
Taip buvo greitai sutvarkyti studentų mainų programos dokumentai darbui ir nupirkti bilietai. Birželį gavau diplomą, rugpjūčio 19 -ą dieną lėktuvas nusileido Niujorke. Kai galvoju apie pirmus mėnesius ir metus, geriausiai prisimenu pirmą dieną. Išlipu iš lėktuvo Niujorke, kišenėje 100 dolerių ir nėra mano lagaminų. Ant peties kuprinė, kurioje mano kosmetika, dantų šepetukas, pasta, foto aparatas ir mažas albumėlis su šeimos ir draugų nuotraukomis. Kadangi labai noriu gerti, oro uoste nusiperku apelsinų sulčių ir kai už jas sumoku 4 dolerius, suprantu, kad esu pražuvusi.
Iki šios dienos esu be galo dėkinga šeimai, kuri mane pasitiko, įdarbino, apgyvendino, maitino ir aprūpino viskuo. Šeši jų anūkai, juokdamiesi iš manęs, kad esu tokia didelė ir nemoku kalbėti, padėjo pagrindus mano anglų kalbai. Suprantu, kad man be galo pasisekė, nes sutikau labai daug gerų, nuoširdžių žmonių.

Kuo ypatinga valstija, kurioje gyvenate?

Floridoje puikus oras beveik ištisus metus. Iš vienos pusės — Atlanto vandenynas, iš kitos— Meksikos įlanka. Turim čia aligatorių, lamantinų, gėlaus vandens šaltinių, pelikanų ir jūros vėžlių. O kur dar citrusinių vaisių plantacijos! Iš piečiausio Amerikos taško —  Key West, giedrą dieną galima pamatyti Kubą, nes iki jos yra vos 100 mylių. Floridoje gyveno ir kūrė Ernestas Hemingvėjus, elektros lemputės išradėjas Tomas Edisonas ir Fordo kompanijos įkūrėjas Henris Fordas. Floridoje yra ir žymusis Majamis — kas nori gerai pasilinksminti iki aušros, o Disney World parkai Orlando mieste — kas nori gerai palinksminti vaikus. Kas tiesiog ieško ramybės ir natūralios gamtos —galimybės tiesiog neišsenkančios, bet aš rekomenduočiau Sanibel salą ir Sarasotos miestą su gražiausiu man pajūriu- Siesta Key.


Viename iš komentarų užsiminėte, kad svajojote apie didelius miestu ir karjerą, o gyvenimas susiklostė taip, kad dabar sėdite kaime, su vaikučiais, ir labai laiminga. Kas jums yra laimė? 

Visada prisimenu save turinčią didelių svajonių. Turbūt kaip ir dauguma jaunų žmonių ėjau į universitetą su tikslu, jį baigusi gauti gerą, mėgstamą, gerai apmokamą darbą, kurį dirbant galėsiu daug keliauti, pamatyti. Viliojo dideli miestai, juose esančios galimybės ir erdvės išsipildyti mano svajonėms. Dabar galvoju, kad tai buvo normalios svajonės, tik laiku bėgant ir labiau pažįstant save, keičiantis gyvenimui ir aplinkybėms, ėmiau keistis aš ir tuo pačiu pasikeitė mano svajonės. Manau, kad didžiausias lūžis įvyko tada, kai pradėjau lauktis savo pirmo kūdikio. Visada sakydavau garsiai ir drąsiai, kad mano vaikai eis į darželį kaip ir visi, valgys tą ir aną, darys taip ir taip, nes visų vaikai taip auga, užaugs ir mano. Bet tą dieną, kai sužinojau, kad laukiuosi, viskas apsivertė. Tai, kas atrodė savaime suprantama, tapo visiškai nepritaikoma mūsų šeimai. Nenusakomas atsakomybės jausmas už tą mažą žmogutį, apvertė mano mąstymą 100%. Turėjau puikų darbą, su puikiom perspektyvom viename didžiausių viešbučių tinklų, bet likus iki nėštumo pabaigos tik porai mėnesių, savo viršininkui pasakiau (labai gerai prisimenu), jog į darbą greičiausiai negrįšiu. Ir negrįžau, ko visiškai nesigailiu jau beveik aštuoni metai.


Išaugo šeima, po namus bėgioja 3 vaikai. Spintose vis dar yra du stalčiai su drabužiais ir aukštakulniais bateliais, skirtais ofisui. Naktys, rytai, dienos ir vakarai užimti vaikais, bet aš tikrai esu laiminga. Noriu išauginti gerus žmones. Noriu, kad jie žinotų, kas yra namai, kad jų ten visada laukia mama. Noriu, kad užaugę prisimintų, kaip su mama kepė bananų duoną... Noriu, kad jie pažintų pasaulį, keliautų. Tačiau labiausiai noriu, kad prisimintų darnius namus, kuriuose buvo mylimi, laukiami, kad išmoktų mylėti ir gerbti kitus, kad padėtų tiems, kuriems reikia pagalbos, kad mokėtų užjausti, paguosti.
Tokios dabar mano svajonės. Galbūt ateis diena, kai aš vėl norėsiu didelių miestų ir norėsiu padaryti karjerą,  norėsiu pradaryti tuos jau seniai nebemadingų drabužių stalčius, bet ne šiuo metu. Esu ten, kur noriu būti. Ar tai visada lengva? Žinoma, kad ne! Būna dienų, kai rodos viskas — kantrybės nebeliko nei lašo, jėgų nebėra, vaikai išsunkė viską. Bet tos dienos praeina. Dvigubas espresso, pokalbis su Mama ar drauge, vyras išmaudo vaikus, o man vėl atrodo, kad geriau gyventi negalėčiau. Žaviuosi dirbančiom ir vaikus auginančiom moterimis, kurios, rodos, suspėja viską, bet manau, kad tai tiesiog priklauso nuo charakterio ir nei mano užsisėdėjimas, nei kitų moterų karjeros ir šeimos derinimas nėra tik blogai ar gerai. Svarbiausia juk, kad ir kaip begyventume, jaustumėmėmis pilnavertėmis, įvertintomis, mylimomis ir tiesiog laimingomis. O laimė kiekvienam žmogui yra labai savitas jausmas.
Kas laimė yra man? Net nežinau. Laimę galiu rasti visur, jei tik noriu. Nemeluoju. Manau, kad tai yra pasirinkimas. Kartais pasidarau kavos ir prieš pradėdama gerti, įkvepiu tos putos kvapo... Aaaaa, koks aromatas, kokia laimė po nemigo nakties! Tai ir vyro dėmesys, pagarba, sveiki vaikai. Ranka rašyti laiškai. Cafe You kavinukė, kur gamina turkišką vaisinį pyragą. Vaikų juokas. Lėktuvo bilietai į Lietuvą. Kai snaudžiant ant sofos vyras užkloja antklode. Gera knyga. Visko neišvardinsi — kiekvieną dieną mano laimės būna naujos :)

Kiek suprantu, vyras  ne lietuvis? Ar jaučiate kultūrinius skirtumus ir kaip sekėsi prie jų prisiderinti?

Na va ir sudėtingiausias klausimas. Mano vyras yra iš Pietų Afrikos, bet niekaip nesugalvoju kultūrinių skirtumų.... Paklausiau savo vyro: Arba aš nesuprantu, kas yra kultūriniai skirtumai, arba mes jų neturim. Jis nusijuokė ir sako : “Žinoma, turim! Aš negaliu gyventi be gero kepsnio, o tu be bulvių!”.
Juokas juokais, bet tai teisybė. Nerandu kitų skirtumų. Galbūt todėl, kad jo proseneliai ir seneliai iš Olandijos, ir tas europietiškas mentalitetas buvo perduodamas iš kartos į kartą. Mes tikrai mąstome labai vienodai, o ir moralinės vertybės, tai, kas svarbu šeimoje, aplinkoje, gyvenime, mums nuo pažinties pradžios buvo lengvai suprantama ir priimtina. Prisiderinti vienam prie kito reikėjo labiau dėl moteriškų ir vyriškų užsispyrimų (tualeto dangčio padėties, dantų šepetukų vietos ir t.t. ), nei dėl kultūrinių skirtumų.

Kas žavi, o kas nervina JAV?

Dabar jau pripratau, bet iš pradžių labai žavėdavo žmonių šypsenos — pažįsta ar nepažįsta, sveikina šypsodamiesi. Geranoriškumas, požiūris į neįgalius žmones. Kas nervina? Susireikšminimas. Ne pasitikėjimas savimi, bet susireikšminimas, pastebimas politikoje, versluose, netgi kasdieniniame gyvenime. Bet čia nuo mažens vaikus moko, kad pralaimėjusių nebūna. Visi gauna medalį, visi gabūs, talentingi. Na bet taip juk realiam gyvenime nebūna. Va ir nervina, kad savo vaikams turiu aiškinti, jog jeigu tu atbėgi paskutinis, tai nesi laimėtojas, o mokykloje sako, kad jeigu jau stengiesi, tai jau ir laimėjai. Bet kam tada stengtis, jeigu ir taip laimėsi? Nervina ne dideli dalykai, o subtilybės. Kartais gal ne nervuoja, bet erzina požiūris į darbą ir dažnai pasiilgstu lietuviško kruopštumo. Na bet čia jau išlenda mano Mamos auklėjimas — arba daryk gerai, arba nedaryk visai. (Mama, čia komplimentas, ne priekaištas ;).


Prie ko sunkiausia prisitaikyti ir ko labiausiai pasiilgstame Lietuvoje?

Po beveik 18 -metų esu turbūt jau prisitaikiusi prie visko, ir net nelabai prisimenu, prie ko buvo sunku prisitaikyti, kai tik atvažiavau į JAV. Gyventi naujoje šalyje nebuvo naujiena, nes jau buvau gyvenusi Vokietijoje, todėl žinojau, kad pirmiausiai reikia gerai išmokti kalbą, o paskui, jokiu būdu neprarandant savęs, atsirinkti, kas tau yra priimtina —  ir naujoje vietoje ir žmonėse. Kaip jau minėjau, sutikau labai daug nuostabių žmonių, kurie man padėjo pradėti gyvenimą čia ir priėmė mane tokią, kokią esu. O ko pasiilgstu Lietuvoje? Žinoma, savo šeimos ir draugų. Kefyro, baronkų, lietuviškų tortų. Senamiesčių, pasisėdėjimų ant Kauno Marių kranto, žiūrint į Pažaislį. Pasivaikščiojimų vakarais, kai sninga. Na čia galima tęsti iki begalybės...

Ačiū!



No comments:

Post a Comment