Kodėl pasirinkai šį miestą?
Seniai seniai, dar būdama vaikas, gavau pasaulio atlasą, susiradau New York'ą ir pasibraukiau. Šalia NY gyveno mano senelis iš mamos pusės. Tai buvo mano Amerika, apie kurią svajojau nuo vaikystės.
Realiame gyvenime gavosi kur kas paprasčiau: rugpjūčio 19 d., pirmadienio rytą suskambo telefonas, buvo anksti ir aš visai nenorėjau atsiliepti. Skambino mama ir pasakė, kad Gorbačiovas nuimtas ir kad man geriau kuo skubiau skristi pas savo vyrą, kuris tuo metu jau buvo Amerikoje. Ilga eilė prie bilietų, skrydis į Maskvą, naktis aerouoste, kai Maskvoje Jelcinas priešinosi pucistams, skrydis iki Shannon, skambutis vyrui, tada nusileidimas Ganderyje. Kai trečiadienį, rugpjūčio 21 d. nusileidau NY, buvau nevalgius 3 dienas, su savim turėjau 2 lagaminus, Hare Krishna knygelę ir 5 metų sūnų. Niekur toliau važiuoti nesinorėjo, nors vyras buvo Bostone, jame mūsų laukė draugai. Likimas pasitvarkė, kad liktume NY ir už tai esu be jam be galo dėkinga.
Kuo ypatingas New York'as?
Savo kosmopolitizmu ir įvairove. NY gali pamatyti, patirti viso pasaulio pulsą. Ir viskas sugyvena unikalioje sintezėje.
Kaip apibūdintum miesto energiją? Ar jinai padeda Tau save realizuoti?
Ar žinai, koks yra skirtumas tarp giminės susiėjimo ir draugų baliaus? Su giminėm paprastai bendrauji, nes reikia, su draugais — nes yra malonu.
Dauguma pasaulio miestų yra kaip giminių susibūrimas — visi gyvena kartu, nes taip reikia. O NY yra kaip draugų balius. Čia susirenka visi tokie, kaip tu — panašūs savo vizija ir tai sukuria puikią atmosferą. Miesto energija yra labai atvira Ji negali nepadėti. Ji įtraukia ir tu nori, nenori, judi su ja. Be NY tikrai nebūčiau tapusi tuo, kuo tapau. Taip, ji padėjo, padeda ir tikiu, dar padės.
Kokios yra Tavo mėgstamiausios vietos, be kurių negalėtum gyventi?
Gyventi išmokau be daug ko. Tikiu, kad ir be NY išgyvenčiau. Beje, čia irgi NY pamokos — išgyventi su tuo, ką turi. Mėgstu NY žmonių įvairovę ir galimybę pasiimti tai, ko trūksta būtent tą akimirką.
Kai reikia ramybės, galiu atsidurti East ar West Village. Ramios gatvelės beveik be žmonių, tylios kavinės ir maži restoranėliai. Norisi veiksmo? Jo yra visur kitur. Labai patinka Grand Central traukinių stotis su savo ypatinga energija ir garsų kakafonija. Visada mielai prasieinu West 4 gatve. Ji taip pat labai savotiška ir išskirtinė savo architektūra, primena senąjį NY. Labai mylėjau Central Park, kai jis dar nebuvo taip pritrombuotas žmonių. NY keičiasi labai greitai ir tai pripratina jį mylėti tokį, koks jis yra duotą akimirką.
Kas mieste žavi, o kas nervina?
Žavesys ir nervas yra žmoguje, ne mieste. Jei būnu susinervinusi ir pikta, nervuoja viskas: vėluojantys subway, skubantys ir lėtai einantys turistai, per greitai ar per lėtai aptarnaujantys baristos, šiukšlės, kvapai. O kai nuotaika pakili, tada viskas ir tie patys dalykai — žavi. Ko nepamato turistai? Patikėkit — ir aš, gyvenanti NY 26 metus, daug ko dar nemačiau ir vos ne kiekvieną dieną pamatau ką nors nauja. Tai ką jau kalbėti, jei NY praleidi 5 dienas? Aš atvažiuojantiems visada patariu gerai apgalvoti ir žinoti, ką nori pamatyti, paragauti ar pajausti. Visko pamatyti tikrai neįmanoma, ir turbūt nereikia. NY kiekvienas gali rasti savo dalį, nes NY tai mūsų pasaulis...
Tarp Lietuvos ir JAV — didžiuliai kultūriniai, socialiniai ir ekonominiai skirtumai. Su kuo buvo sunkiausia apsiprasti? Kokie buvo pirmieji mėnesiai, metai JAV?
Labai teisingas pastebėjimas — skirtumai buvo milžiniški. Pirmiausia — maistas. Viskas, ką ragavom, buvo visiškai svetima. Kaip dabar prisimenu beskonius pomidorus, keistą grietinę, batoną kaip kempinę. Iš pradžių nesupratau kodėl, tik paskui, pradėjus įdėmiau skaityti sudėtį, pamačiau, kiek daug visokių nevalgomų dalykų yra praktiškai visame maiste. Praėjo pusantrų metų, kol suradau organines parduotuvėles (tada jos buvo mažai kam žinomos). Pirmieji organiniai produktai buvo pienas, kiaušiniai ir morkos.
Pirmieji mėnesiai buvo kaip sapnas. Aš Lietuvoje buvau princesė — turėjom viską, ką tuo metu buvo galima turėti, prieš atvažiuojant porą mėnesių su sūnum gyvenom Vokietijoje. Ir staiga bum — NY, rugpjūčio karštis, Chinatown smarvė, neįmanomo karščio subway platformos, neskanus maistas, gyvenimas pas draugą keturiese vieno kambario butelyje, čiužiniai, atsinešti iš gatvės... Kur aš patekau, ar tai mano išsvajota Amerika?
Buvo tikrai sunku. Nelabai buvo aišku, ar čia jau reikia pradėti kurtis ir gyventi, ar dar atostogauti ir turistauti, mokytis, grįžti atgal? Bankas mums buvo iš viso nežinoma teritorija — net keista dabar prisiminti. Gyvenimas per 26 metus labai pasikeitė net ir tiems, kas tuo metu jau gyveno NY, o ką jau kalbėti apie mus mus, atvykusius iš Sovietijos? Buvom kažkokie ateiviai ir aplinkiniams, ir patys sau.
JAV negali tikėtis jokių socialinių lengvatų auginant vaikus, privatūs lopšeliai/darželiai labai brangūs ir moterys dažnai pasilieka su vaikais praktiškai neribotam laikui. Kokia Tavo patirtis? Kaip susiklostė profesinis gyvenimas?
Taip, auginti vaiką Amerikoje yra prabanga ir mažai kas gali tai sau leisti. Žinau mamų/žmonų, kurios pasiaukojo, paliko profesinę karjerą ir atsidavė vaikų auginimui. Joms buvo labai sunku, bet vaikai užaugo puikūs. Galima lengvai pamatyti skirtumą, kurie vaikai buvo auginami mamos, o kurios augino darželiai, auklės. Mūsų šeimoje buvo taip: iki 5 metų Lietuvoje su sūnumi buvau aš, po studijų dirbti nepradėjau, o atvažiavus į NY namuose dirbo Rimvydas. Taigi jam teko bendrauti su sūnumi, išleisti į mokyklą, pasitikti, pavalgydinti. Kristijonas čia iš karto pradėjo eiti į pirmą klasę, o jam grįžus namo iš mokyklos, visada laukė tėtis. Rimvydas visada buvo pažangus, jam buvo smagu auginti vaiką, pagaminti valgyti ir tuo padėti man daryti karjerą.
Aš į mados industriją patekau atsitiktinai. Buto, kuriame apsistojome, šeimininkė buvo pažįstama su Alberti Makali, turėjusiu savo mados namus. Ji pasisiūlė mus supažindinti. Atėjom, jis nužiūrėjo, paprašė pasimatuoti kostiumėlį, tada mane pamatuotavo konstruktorius. Mano figūra atitiko industrijos standartus ir mane priėmė.
Niekada nemaniau, kad dirbsiu su mada. Išaugau su Levi's džinsais, per daug dėmesio rūbams neskyriau, siūti nemėgau, niekada nenorėjau dirbti nuo 9 iki 6. Ir še tau, kad nori — gavau visko su kaupu. Primatuodavau naujai siuvamus rūbus, o tarp primatavimų dariau viską, kas tuo metu būtina: skaičiavau sagutes, tvarkiau lekalus, valiau dulkes ir po truputį bandžiau įvesti tvarką. Po keturių metų jau vadovavau visai 6 žmonių komandai, dar po keturių, Albertui pradėjus statyti savo namą, teko vadovauti kolekcijų kūrimui ir produkcijai. Mokiausi dirbdama, tuo metu dar nebuvo google. Jei ko nežinojau, nelabai buvo ko paklausti, tekdavo kažkaip pačiai išmąstyti. Kartais pavykdavo ir taip kompanija judėjo į priekį.
Ar esi patenkinta savo darbu/ profesija? Ar jautiesi save realizavusi profesinėje srityje? Jei ne, koks būtų svajonių darbas?
Apie tai negalvoju. 19 metų dirbau kompanijoje — abi buvom jaunts, abi kartu augom. Užauginau iki 19 metų ir nutariau, kad reikia palikti. Susirinkau daiktus, pasiėmiau algą, uždariau duris. Maniau— sukils kokie jausmai, bet priešingai — ramu, lyg tų 19 metų ir nebuvo. Viskas yra dabar ir šiuo metu. Būna dienų, kai jaučiuosi viską labai gerai žinanti, suprantanti ir valdanti situaciją. O būna momentų, kai atrodo, kad nieko nežinau. Po 19 metų Alberto Makali, 3 metus dirbau Rag & Bone: draugiškas kolektyvas, visapusiškas įvertinimas. Po to išėjau į jauną kompaniją — Public School. Buvo lengva, bet nelabai įdomu. Dabar konsultuoju porą startuolių.
Kiekvienas darbas, kiekviena kompanija, klientas yra saviti, reikia suprasti reikalavimus, procesus, tada imi po truputį keisti ir žiūri, ar gerėja rezultatai. Žiūrėk — vieną kokį dalyką sutvarkai, bet kažką pražiopsojai. Kitą sezoną tą pagerini, bet atsiranda kokios nors naujos problemos. Niekada nesijaučiu, kad jau viską žinau, viskas padaryta. Atsidarau email'ą ir nežinau, ką ten rasi. Vien tai yra smagu.
O dėl svajonių — visa mano esybė yra svajoti. Aš svajoju, svajoju ir kartais net nežinau, ar mano gyvenimas yra svajonė, ar svajonė yra mano gyvenimas.
Dabar esu patenkinta, kad nebedirbu penkias dienas nuo 9 iki 6.
Ar pastebi skirtumus tarp lietuvių ir amerikiečių moterų? Kas patinka, o kas nervina?
Amerikiečių moterų yra visokių, taip ir lietuvių pasitaiko ir labai gerų, ir labai šiaip sau. Mano vyro mama, a.a. Aušra buvo nuostabiausia moteris — gerumo, atsidavimo, erudicijos, takto, inteligencijos etalonas. NY pirma sutikta moteris buvo iš Misisipės — tikinti, ištekėjusi už serbo, mokytoja. Su ja nebuvo įmanoma susipykti, ji į viską reagavo labai atlaidžiai ir neasmeniškai. Atrodė, kad jos gyvenimas teka kažkur šalia ir jai niekas nėra nei baisu, nei kas ją nervuoja. Ji tiesiog gyvena, darydama gerą.
Vėliau teko sutikti ir dirbti su daug įvairių moter ų irvisos jos yra gero linkinčios, linksmos, nepiktos, neapkalbančios. Lietuvės moterys daugiau primena ūkanotą rudens pavakarę, o amierikietės —pavasario rytą. Visiškai kita energija. Dabar jau niekas nenervina, tiesiog NY išmokino priimti taip, kaip yra. Nuo to, kas galėtų sunervinti, paprasčiausiai nusisuku ir neliečiu. Stengiuosi pati nekonfliktuoti. Kartais būna sunku, bet treniruojuos. Žiūrėk — kas nors ima ir pasako ką nors nemalonaus. Yra dvi galimybės: bandyti aiškinti ir aiškintis, arba — patylėti. Patyli, konfliktas neužsižiebia ir niekas nesinervuoja.
Ko pasiilgsti Lietuvoje?
Lietuvoje būnu trumpai, apsupta draugų, giminių, tai netenka pasillgti. Stengiuosi būti čia ir dabar, bei džiaugtis tuo momentu.
Ačiū!
No comments:
Post a Comment